2010 m. gruodžio 31 d., penktadienis

Lazanija su varške ir špinatais

Apsižiūrėjau, kad vis dar neįdėjau lazanijos su varške ir špinatais recepto.
Taigi, puiki alternatyva variantui su mėsa, greitai pagaminama ir dar grečiau suvalgoma.

*lazanijos laikštų (tinka ir su špinatais), tiek, kiek reikia konkrečiai kepimo formai (maniškei - 11 vnt.)
*parmezano sūrio (tinka "Džiugas")


Varškės ir špinatų įdarui:
*20 g sviesto
*0,5 kg varškės
*didelis kalnas špinatų (jei šviežių). Jei naudoju šaldytus špinatus, tai prireikia viso pakelio.

Bešamelio (baltam) padažui:
*0,5 l pieno
*50 g sviesto suminkyto su 1 v.š. miltų
*muskato riešuto, druskos

Keptuvėje ištirpinu sviestą, sumetu špinatus. Kai špinatai visiškai susileidžia, dedu varškę. Jei labai sausa varškė, įpilu pieno, pabarstau druska, pipirais. Padažas paruoštas ir viskas užtrunka apie 10 min.
Bešamelio padažui keptuvėje ištirpinu sviesto ir miltų gumuliuką, supilu pieną, patarkuoju maskato riešuto, įberiu druskos. Viską gerai išplaku, kad neliktų gumuliukų, užverdu ir nukeliu. Laikau šiltai, karts nuo karto pamaišau. Padažas gaunasi girtinėlės tirštumo.

Lazaniją sluoksniuoju paprastai. Lazanijos lakštų apvirti iš anksto nereikia. Jei lakštai gauna pakankamai drėgmės iš padažų, kaip tik per nurodytą ant pakelio gaminimo laiką jie tampa al dente. Formą patepu sviestu, iškloju lazanijos lakštais, tepu bešamelio padažu, kloju pusę varškės ir špinatų masės, barstau parmezano (Džiugo) sūriu. Ir vėl lazanijos lakštai (gerai paspaudžiu, kad apatiniai sluoksniai persigertų), bešamelio padažas, likusi varškė su špinatais, sūris. Paskutinis sluoksnis yra be varškės, tik lazanijos lakštai, bešamelio padažas ir daug sūrio.
Kepu 180 įkaitintoje orkaitėje 25-30 min. (pagal nurodytą laiką ant lazanijos lakštų pakelio). Iš pradžių uždengtą aliuminio foliją (nes mano orkaitėje labai greitai apskrunda viršus). Likusias 5 min. kepu be folijos, tuomet sūris tampa tamsiai geltonas arba šviesiai rudas.

Šį kartą be nuotraukos - nerandu. Per visas keliones, failų kopijavimus lazanijos nuotraukos kažkur pasislėpė :).

2010 m. gruodžio 25 d., šeštadienis

Kišas arba tešla kišui

Kažkada rašiau apie kišą (kišas su tunu, kišas su svogūnais ir kumpiu), bet nerašiau, kaip pasigaminti tešlą. Kažkaip buvome įpratę pirkti šaldytą sluoksniuotą tešlą. Šį kartą šaldytos tešlos neradau, tad labai greitai ir paprastai pasigaminau tešlą. Išeitinis receptas - Jamie Oliver.

Taigi, kišo pagrindas:
120 g šalto sviesto
220 g miltų
3 šaukštai ledinio vandens
0,5 a.š. druskos

Miltus sumaišyti su druska, įpjaustyti sviestą ir rankomis sutrinti iki trupinių. Palaipsniui supilti vandenį ir suminkyti iki vientisos tešlos. Gautą tešlą padėti į šaldytuvą 15 min. Galima ir ilgiau, kaip nutiko man, tik paskui truputį palaukti reikia, nes labai sukietėja.
Kadangi naudoju silikoninę kepimo formą, aš papildomai sviestu netepu, nes tešla pakankamai riebi. Rankomis padarau apvalų plokštainį, o pabaigiu kočioti su kočėlu, kurio pagalba tešlą ir perkeliu į formą.

Subadau šakute, bet neberiu nei pupų, nei kitokių dalykų. Gal tešla kepant kažkiek ir išsipučia, bet paskui, kai supilu visus įdarus, ji natūraliai subliūkšta.

Taigi, pagrindą kepu įkaitintoje orkaitėje (180 laipnsių Celsijaus) apie 15 minučių.

Paskui dedu visus įdarus. Paprastai gaminu vieną iš dviejų - su tunu arba su svogūnais ir kumpiu.
Kitą kartą darysiu aukštesnius kraštus, nes jie visai susitraukė ir liko gal 1 cm aukščio.

Tai va, paprasta, greita ir nereikia į parduotuvę bėgti.

Lašiša, kepta orkaitėje, dviem būdais

Improvizuotas Kūčių vakaras toli nuo Lietuvos... Kodėl improvizuotas? Nes viskas kitaip. Bet taip, kaip norime patys. Su kūčiukais. Kalėdaičiais. Ir orkaitėje kepta lašiša.

Pirmoji buvo su sviestu ir petrazolėmis, antroji - su grietinėle, grietine, lauro lapais. Ir kas norėjo, galėjo pasigardinti grietinės-česnako-petražolių padažu.

Kadangi lašišos pasirinkimas platus, net tokių pavadinimų nesu girdėjusi, pasidarėme sau šventę ir nusipirkome "laukinės lašišos" (wild caught salmon), t.y. ne tos, kuri auginama fermose, o užaugusios laisvėje ir pagautos žvejų.
Ji kitokia. Tamsesnė. Tamsiai oranžinės, "morkinės" spalvos. Sausesnė. Neriebi (liesa). Kai vasarą Lietuvoje gamtoje kepdavome lašišą ant laužo, tai išbėgdavo daug riebalų, o lašiša būdavo šviesiai oranžinė. Kitokios aš nebuvau mačiusi. Pasakojo draugai ir pažįstami apie norvegišką lašišą, kuri yra ypatingai skani, nes žvejojama laisvėje užaugusi, bet nebuvau ragavusi.

Lašiša su sviestu ir petražolėmis

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 100 g sviesto
* didelė sauja smulkiai kapotų petražolių
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio

Sviestą išsukau šaukštu su prieskoniais ir petražolėmis. Gautą mišinį sudėjau ant žuvies ir viską gražiai suvyniojau į aliuminio foliją.



Lašiša grietinėlės ir grietinės padaže

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 50 ml riebios grietinėlės (apie 36 proc. riebumo)
* 100 ml grietinės
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio
* lauro lapeliai
* šlakelis (50 ml) putojančio vyno (cava)

Lašišą padėjau ant aliuminio folijos, pabarsčiau prieskoniais, supyliau grietinėlę, apklojau grietine, sudėliojau lauro lapelius, supyliau putiajantį vyną. Folijos kampus sulanksčiau, kad žuvis būtų folijos apvalkale.

Abu lašišos gabalėlius, suvyniotus į aliuminio foliją, sudėjau į skardą ir kepiau 25-30 min. orkaitėje, 180 laipsnių Celsijaus arba 390 Farenheito.


Po pusvalandžio lašišos atrodė taip:

Lašiša su sviestu ir petražolėmis:

Lašiša su grietinėle ir grietine:

Linksmiausia, kad išimant lašišas, oda liko skardoje. Kaip ir visi nereikalingi riebalai. Lašiša vistiek liko neriebi ir tikrai kitokio skonio. Būtinai kartosiu. Skanu!

2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

Triušiena balto vyno ir pomidorų padaže

Šiandien apie triušieną. Pasiskaičius, paaiškėja, kad tai labai dietiškas, sveikas ir visoks kitoks teigiamas produktas. Galbūt. Aš triušį gavau dovanų. Artėjančių Kalėdų proga. Dėjau visas pastangas, kad taip nenutiktų, bet nutiko. Bandžiau dovanojančiam pasiūlyti patiekalą, bet ir tai nepavyko. Tad ačiū už puikią dovaną ir tiems, kas ja su manimi pasidžiaugė kartu.

* triušis, didelis (nesvėriau, bet didelis)
* skardinė konservuotų vyšninių pomidorų (turėjau tik 400 g, būtų geriau daugiau)
* butelis balto sauso vyno
* 700 ml vištienos sultinio
* šalavijo
* rozmarinų
* raudonėlio
* druskos
* pipirų
* miltų
* sviesto
* svogūnų
* česnako (galva)

Triušį supjaustyti, pavolioti miltuose ir apkepti svieste. Sudėti į puodą, pabarstyti prieskoniais (šalaviju, rozmarinais, raudonėliu, druska ir pipirais), supilti vyną, verdantį sultinį. Svogūnus apkepinu svieste: mažiukus kepu nepjaustytus, o didelius supjaustau ketvirčiais. Sudedu prie triušio. Papildau česnakais. Viską užverdu ir šaunu į įkaitintą iki 200 laipsnių orkaitę. Ir palieku gerai valandai, kol mėsa tampa minkšta.
Taip atrodė puode. Skonis saldžiarūgštis, pomidorai ir vynas duoda savo prieskonį.

O čia iš archyvo, tvarkiau receptų segtuvą, radau savo dukters rašytus pamąstymus (8-11 metų, datos nėra, tai negaliu tiksliai nusakyti).

Gyvenimas tai ... Jis
kartais panašus
į rožėmis nuklotą
kelią, kartais - į
dramą, kuria
tu negali patikėti.
Kartais - į nuotykių
komediją, kurioje
tu - pagrindinis veikėjas...
O kartais - gyvenimas tai vien
likimo išdaigos...
Kol gyveni - tu privalai būti stiprus ir širdimi ir siela!
Jeigu tu t negali -
jeigu prarandi visas
viltis - tikėk savo jėgoms!
Ir tau pavyks!

Taigi, tikėjimas, viltis ir svajonės yra ta tikroji realybė, kuri iš nematomos pereina į matomą. Ar pastebite, kad kartais svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Tik svajoti ir norėti reikia drąsiai ir nekeisti savo minčių tėkmės.

2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Vairuotojau - tu kelyje ne vienas

(7 klasės mokinės namų darbas - laiškas neatsakingam vairuotojui)


*****
Uodas. Net jis turi teisę gyventi. Ir išgyveno. O mano sesuo ne. Ir tai tavo kaltė.

Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę, neik, kai dega raudona šviesa, nebėk, nežiopsok. Bet juk ne vien mes atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, visada atsiras, kas nors, kas toli gražu nebus nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, žmogus negali suprasti..?

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės - Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį apsikuopimą prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 7.00.Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Aštuntą turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. 7.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos espresso.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia. Bet ant jos neįmanoma pykti. Ji krykštauja, džiaugiasi žiema taip, kaip tik ji viena temoka.

[Popietė. Tu.] Tu lėtai slenki Šilo tiltu. Kamštis. Klausai muzikos, geri kavą. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga šypsodamasi, įraudusi nuo vėjo. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmus. Įsikimba man į ranką ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] pajudi iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti puodelio. Viena ranka ant vairo. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys išsiplečia.

Žviegia stabdžiai. Bumbt. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo bamperio. Ji krenta. Jos lūpose nebylus klyksmas. Bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko. Kažkas renka 112. Tu išlipi iš mašinos., kraujuojančia galva, atrodai baisiai. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Trys mėnesiai po avarijos. Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Guli sutvarstytas, daugybiniai kaulų lūžiai, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... nebegaliu žiūrėti į savo sesers žudiką. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Jau susitaikiau su netektimi. Na taip, iki galo skausmas niekada nepraeis. Bet jau geriau prisiminsiu savo seserį, tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Atleidau tau, vairuotojau. Nejautros būsena gelbsti mane. Žinau, kad ir tau sunku. Tavo gyvenimas byra. Laukia kalėjimas. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, gerbk kitų gyvybes. Bent jau dėl mano sesers. Jos atminimui.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Tinginio "Napoleonas"

Žadėjau draugei, kad įdėsiu Napoleono receptą, tad tęsiu jį dabar, bet įrašas bus be nuotraukų, nes jų tiesiog neturiu.

Tinginio Napoleonas

  • Puses kilogramo lakštų (5 vnt.)
  • 800 g sviesto, išsukto iki baltumo (pora šaukštų cukraus pudros)
  • 385 g sutirštinto pieno su cukrumi (nedidelė skardinė)
  • 0,5 l rūgščios uogienės (bruknės, spanguolės; su juodaisiais serbentais man buvo per saldu).

Lakštus pirkau, todėl ir vadinu šį tortą "tinginio". Būna visuose prekybos tinkluose, kepa "Dzūkija" ir kiti. Aš, aišku, per vėlai pagalvojau pažiūrėti, ką gi aš nusipirkau. Kažkada paauglystėje su draugėmis prieš Naujųjų Metų sutikimą gaminome tikrą Napoleoną, tai peiliu kapojome sviestą, bėrėm miltų, buvo balta, žiemiška ir šilta.

Paprastai vieną lakštą paverčiu trupiniais, bet kai yra tik 5, tai gaila ir, kad turėčiau trupinių, apipjausčiau lakštų šonus ir tik tada tepiau kremu.

Kremui sviestą (kambario temperatūros, ar vos pašildytą mikrobangų krosnelėje) išsukau su cukraus pudra iki baltumo ir purumo. Įmaišiau šiltą kondensuotą pieną, viską išmaišiau iki vientisos masės. Dalį pasilikau torto viršaus aptepimui, o likusią dalį sumaišiau su trintais juodaisiais serbentais (jau buvo šaldyti su cukrumi). Skaniau su bruknėmis ar spanguolėmis (tada vos rūgštu ir vos saldu). Šiuo kremu pertepu visus sluoksnius, o ant viršaus tepu kremą be uogų.
Padedu šaltai (nakčiai). Kitą dieną dar kartą gražiai (jei pavyksta) apipjaunu šonus ir su peiliu papuošiu viršų ir šonus trupiniais.

Valgyti kitą dieną, t.y. antrą dieną po sutepimo, tada kremas jau būna gerai susigėręs ir tortas gaunasi drėgnai trapus.

2010 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.



Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų,  kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.




2010 m. rugsėjo 14 d., antradienis

Žiauriai šokoladinis prancūziškas pyragas

Pažiūrėjau, kad nuo paskutinio įrašo parėjo savaitė. Ne todėl, kad nieko negaminau, ar neturiu susikaupusių ir kažkam pažadėtų įdėti receptų, o todėl, kad užpuolė maratonas. Renginiai (gimtadieniai, palydėtuvės, mokslo metų pradžia, vestuvės ir t.t. ir pan.) vijo vienas kitą. Taigi papuolus į renginių renginėlių ir kitokių įvykių maratoną, užpuolė ir maisto gaminimo maratonas. Kaip kai kas įvardijo, "penki tortai per tris dienas". Paskaičiavau, kad buvo gryna tiesa, trys tiramisu, viena pavlova ir dar napoleonas. Su napoleonu truputį paimpovizavau, t.y. pirkau gatavus lakštus ir tik pertepiau sviestiniu kremu su bruknių uogiene. Na taip, buvo daugoka. O ką jau kalbėti apie dukters gimtadienį, kuriam tiesiog privaloma iškepti kažką šokoladinio. Ir netgi, galėjau pati nuspręsti, ką konkrečiai. Taigi, internete ieškojau šokoladinio pyrago recepto, o ne pyrago su kakava.

Prancūziškas šokoladinis pyragas

originalus receptas

150 g (3/4 stiklinės) cukraus pudros,
275 g šokolado,
40g (1/4 stiklinės) miltų,
175 g (3/4 stiklinės) gabalėliais pjaustyto sviesto,
2 šaukšteliai vanilės esencijos,
5 kiaušiniai (atskirti baltymus nuo trynių), žiupsnelis druskos,
cukraus pudros,

plaktos saldžios grietinėlės (patiekti kartu su pyrago gabalėliu)

Originalus aprašymas:
"Orkaitę įkaitiname iki 170 °C temperatūros. 24 cm skersmens torto formą nuimamu dugnu ištepame sviestu ir pabarstome cukrumi. Tris šaukštus cukraus atidedame. Šokoladą, sviestą ir likusį cukrų sudedame į puodą ir ištirpiname ant mažos ugnies. Nukeliame nuo ugnies ir supilame vanilės esenciją, išmaišome ir paliekame atvėsti. Po to į šokolado masę maišydami sudedame vieną po kito kiaušinio trynius, suberiame miltus ir išmaišome. Elektriniu mikseriu išplakame kiaušinių baltymus, padidinę apsisukimų greitį, įberiame druskos, po to – likusį cukrų ir plakame iki standžių putų. 1/3 putų sudedame į šokolado masę ir išplakame, Likusias putas sudedame ir atsargiai išmaišome. Masę atsargiai supilame į formą ir lengvai pabeldžiame, kad neliktų tuščių tarpų. Pyragą kepame 35-40 min. Atvėsusį išimame iš formos, apibarstome cukraus pudra. Tiekiame su plakta grietinėle."

Pavyksta puikiai. Tinka juodas su daug kakavos šokoladas. Abu kartus naudojau skirtingą šokoladą, pavyko puikiai. Irgi abu kartus. Tik grietinėlė vieną kartą sunkiai plakėsi, tai buvo skysta. Kaip alternatyva vaikams tiko ir purškiama grietinėlė. Idealu yra tai, kad pyragas yra greitas, kaip aš vadinu - "tinginio svajonė".





2010 m. rugpjūčio 30 d., pirmadienis

Tiramisu

"Trys dienos - penki tortai." Čia apie mane. Apie praėjusį savaitgalį. Tiesiog taip jau gavosi, kad gaminau tris kartus tiramisu, kepiau Pavlovos tortą ir tepiau Napoleono tortą (lakštus pirkau jau iškeptus).

Tiramisu gaminu pagal Eglės (žaidimų aikštelė) receptą. Tik truputį jį adaptavau, kad neliktų vieno baltymo ir gamybos procesą supaprastinau. Pasigaminti užtruka kokias 15 minučių, valgymo malonumas trumpa panašiai, o atsiminimas - tiek, kiek prisimeni, o jei daliniesi su kažkuo - tai dar ilgiau. Tiramisu - vienas populiariausių desertų mano virtuveje kaip tik dėl gaminimo paprastumo. Esu bandžiusi ir kitus receptus - kur žali kiaušiniai keičiami grietinėle, bet skonis ne tas. Toks kavinių desertas tada gaunasi.

500 g mascarpone sūrio
"damų pirštelių" sausainių (paprastos biskvitinės lazdelės)
5 kiaušiniai (jei maži, o jei dideli - pakanka 4)
5 v. š. cukraus
puodelis stiprios espresso kavos (250 ml)
50 g brendžio/romo/Bailey's likerio (aš naudoju Kahlua)
50 g juodojo šokolado
konditerinės kakavos (tos tikros, juodos)

Kiaušinių baltymus išplaku iki standžių putų, netgi bandau apversti dubenėlį - tikrinu, ar nekrenta. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, kol tryniai pabąla ir cukrus ištirpsta, įmaišau maskarponės sūrį ir baigiu maišyti iki vientisos kreminės masės. Šaukštu lėtai įmaišau išplaktus kiaušinių baltymus.
Sausainius trumpam merkiu į šaltą kavą sumaišytą su kavos likeriu (Kahlua). Geriau, kai kava šalta, ne taip patęžta sausainiai. Pamirkytais sausainiais iškloju formą (man patinka stiklinė kvadratinė - lengviau gaminti, nors gražiai žiūrisi ir apvalioje), pilu dalį kremo. Jei forma nedidelė ir aukšta, tai pilu kokį ketvirtadalį, jei didesnė - trečdalį. Beriu tarkuotą juodą šokoladą. Vėl kloju sausainių sluoksnį, pilu kremą ir barstau šokoladą. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo ir tada pabarstyti tikra konditerine kakava. Galima papuošti cukraus pudra, plakta grietinėle ir kitaip. Šaldytuve laikau per naktį, gal užtektų ir trumpiau - kokio gero pusdienio. Skanu vienas, skanu su ledais (kaip nuotraukoje).




Šį savaitgalį gavosi gerokai skystesni tiramisu. Gal per ilgai mirkiau sausainius kavoje. Buvo skytas, bet skanus. Šį kartą neliko nieko.

2010 m. rugpjūčio 27 d., penktadienis

Pamario/ pajūrio kraštas arba "Kuršių kelias"

Niekada nemaniau, kad savaitgalis pamary - pajūry gali tapti sielos, galvos ir kūno atgaiva, prilygstančia visos savaitės poilsiui. Na, kūnui buvo labiau iššūkis nei poilsis - dviračiu nuo Klaipėdos iki Šventosios ir atgal. Kelias puikus (turistinio maršruto "Kuršių kelias" dalis). Dviratininkų gausa džiugina, o žioplumas ir nesupratingumas dažniau gąsdina nei piktina. Pėstieji Palangoje sudaro įspūdį, kad dviratį jie mato pirmą kartą ir nustemba, kad reikia trauktis nuo dviračio tako. Šventoji - kažkoks nesusipratimas. Keistas turgaus, neskonybės ir greito naudojimo prekių/ paslaugų mišinys. Panašus ir maistas "Paršelio rojuje". Sriuba šalta, nors aptarnavimas malonus. Ir ruginė bandelė šilta bei kvepianti. Tokia naminė. Palangos muzikos klubas "Vandenis", tiksliau jo kavinė maloniai nustebino. Nustebino, nes dauguma svečių buvo suvažiavę dviračiais, tad kiemas labiau priminė dviračių parduotuvę nei lauko kavinę. Kava skani ir karšta, o ledų porcija man buvo tiesiog neįveikiama. Joje nesigirdi Basanavičiaus gatvės šurmulio ir viso joje vykstančio "jomarko". 
Taip jau netyčia gavosi, kad pravažiavome beveik visą turistinį maršrutą "Kuršių kelias". Dalį dviračiais (pirmą dieną), dalį - automobiliu (antrą dieną). Automobiliu iš Klaipėdos per Priekulę nuvažiavome iki Svencelės. Kaip tik tą savaitgalį vyko kaitų fiesta ir galėjome pasigrožėti ant kranto išrikiuotais jėgos aitvarais, bei sportininkais mariose. Vaizdai kaip iš filmų apie sportininkus ir audringus vandenynus. Dvelkia laisve, jėga, drąsa ir gyvybingumu. Pasirodo, Lietuvoje jau daug žmonių aktyviai (ir tokiu būdu) leidžia laisvalaikį. Gražu, ypač kai matai, jog ir vaikai sportuoja.

Pirmą kartą apsilankėme Minijoje/ Mingės kaime.

Važiuojant nuo Šilutės link Jurbarko, Pagėgiuose, prie pagrindinio kelio alkanas akis patraukė kavinė/ viešbutis "Pagėgė". Graži, tvarkinga ir švari vieta. Matosi, kad viskas dar nauja ir nenudėvėta. Įdomu, kaip atrodys po metų ar po penkerių. 


Meniu paprastas ir pakankamai gausus. Sriubas galima imti ir po pusę porcijos. Nustebino tai, kad į burokėlių sriubą niekas savavališkai neįdėjo grietinės, o patiekė atskiruose indeliuose. Ir įrankiai buvo dailiai ir labai jau lygiai suguldyti.


Blyneliai su varške ir grietinės su uogiene padažas. Virtuvėje net piešinį išpaišė - pabandysiu kada ir aš su uogiene tokį meną išspausti. Tik kantrybės ir noro reikia. Ir tvirtos rankos.


Sterko filė su grietinėlės ir špinatų padažu. Garnyrui - apkeptos su lupena bulvės. Garnyrą galima rinktis iš siūlomo sąrašo. Ir jis papildomai nekainuoja. Tiesiog tau leidžia rinktis.


O kur dar Ventės ragas ir ornitologinė stotis bei vokiečių turistai su dviračiais.
Ir karvė, tingiai atrajojanti žolę.
Tiesiog ramybė, kurios taip trūksta triukšmingame, skubančiame miesto gyvenime.

2010 m. rugpjūčio 24 d., antradienis

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.
O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).
Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.
Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:
* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).
* viena aštrioji (čili) paprika
* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)
* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).
Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

2010 m. rugpjūčio 16 d., pirmadienis

Pomidorai su skrudinta duona pusryčiams



Pomidorai - tai kažkas tokio, ką galėčiau valgyti kasdien. Ištisus metus. Pusryčiams, pietums, vakarienei. Žalius (t.y. neapdorotus), virtus, keptus, trintus, džiovintus. Sriubas, troškinius, salotas, padažus. Na, žodžiu, viską, į kieno sudėtį įeina žodis pomidoras.

Čia, šitoje Mamos pintinėje, sudėjau visų rūšių pomidorus tam, kad pabaigtų nokti, nes pomidorai tiesiog privalo būti prinokę, kvepiantys saule, sodrūs savo spalva, saldūs ir rūgštūs, kvepiantys sodu ir žeme. Sako, kad pomidorai - ne daržovė, o vaisius. Nežinau. Pomidoras yra tiesiog rugpjūčio atradimas, tas vienintelis, dėl kurio galima pamesti galvą, atmintį ir jam skirti laiko tiek, kiek reikia, kad taptų nauju skonio atradimu, neįprastu ar nauju, arba seniai žinomu patiekalu, kurio atsiminimas ilgai dar šildys širdį ir primins tą nerealų skonį burnoje. Ypač žiemą, kai pomidorai iš parduotuvės yra tik šitų tikrų pomidorų avataras, šiltas ir skanus prisiminimas. Vien dėl pomidorų galėčiau gyventi ten, kur nuolat šilta. Izraelyje?


Kai yra pomidorų, riekė juodos duonos, tai net nekyla jokių minčių, ko norėčiau pusryčiams.

Taigi, skrudintuvėje (tosteryje, liaudiškai) paskrudinau juodą gerą lietuvišką duoną (kvapas - lyg šviežiai keptos duonos, užkvimpa visa virtuvė), užtepiau varškės sūrio (turėjau pirktinio, šiaip tepu a la naminę rikotą su prieskoniais) ir sudėjau pomidorus. Pomidorus nuplikau verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupu odelę, išimu sėklas ir likusią kietą dalį supjaustau smulkiais gabaliukais. Pabarstau druska, šviežiai maltais pipirais ir šviežiu ar džiovintu baziliku, grūstu česnaku. Galima įvarvinti ir alyvuogių aliejaus. Šį kartą buvo be jo, nes su varške.


Beje, bazilikas buvo tamsiai violetinis. Gražiau su žaliu, bent jau man. Skanu lygiai taip pat.

2010 m. rugpjūčio 8 d., sekmadienis

Pomidorų, bulvių ir cukinijų apkepas

Rugpjūtis - superinis mėnuo. Pakanka šilumos, dar yra uogų, vaisių, daugybė daržovių. Pomidorai - daržovių daržovė. Ta, kuri skaniausia vasarą ir iš savo daržo. Labiausiai mėgstu paprastas, iš vaikystės atsiminimų  ir patirties atsineštas salotas, pomidorai su svogūnais ir grietine, pagardinti druska ir pipirais.

Šiandien norėjau karšto patiekalo su pomidorais, dar kad jame būtų pomidorų ir cukinijų, taigi gavosi improvizuotas apkepas.

Taigi,
* bulvių tiek, kad supjaustytos 0,3 - 0,5 cm uždengtų norimos skardos/ formos dugną. Jas apverdu vandenyje su druska kokias 5 min. Tiesiog greičiau iškepa.
* pusė vidutinės cukinijos, gali būti ir didelė, jei forma gili. Mano pakankamai žema, daug aukštų prikrauti negaliu. Ją nulupti, išimti sėklas, supjaustyti plonomis juostelėmis. Jei cukinija jauna, jos lupti ir nusėklinti nereikia.
* pomidorus (daug, arba kaip kas mėgsta, aš ėmiau kokius 10 vnt.) užpilti verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupti odeles, išimti sėklas, supjaustyti mėgstamu dydžiu.
* 2 svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais.
* 1 aitrią papriką, marinuotus jelapeno pipirus sukapoti pakankamai smulkiai, kad labai nedegintų gerklės. Sumaišyti su pomidorais, svogūnais, pabarstyti druska ir pipirais iš malūnėlio, bazilikais, mairūnais ar rozmarinu. Poidorų masę išdėliojau ant bulvių.
* pabarsčiau tarkuotu Džiugo sūriu.
* užpyliau iš 3 kiaušinių ir 6 v.š. grietinės bei prieskonių plakiniu.
* ir pašoviau orkaitėn 60 min., įkaitintoje iki 220 laipsnių.
Iš pradžių kepiau nustačiusi kaitrą iš apačios, vėlau iš abiejų pusės.
Valgyti skaniausia buvo po to, kai apkepas "pailsėjo". Iš karto jautėsi drėgmė, paskui ji susigėrė ir buvo galima pajusti atskirų apkepo dalių skonį.
Kitą kartą tarp skirtingų sluoksnių barstyčiau sūrio, kad visos sudedamosios dalys/ sluoksniai sugultų į vieną vientisinį skonio pojūtį.




Grįžinėjau šiandien iš Karmėlavos oro uosto - Kauno į Vilnių. Iš pradžių stebino keistų šakelių gausa ant kelio iki Kauno, paskui, nuo Kauno, atsirado ir stambių beržų, kurie užėmė visą pirmąją važiavimo juostą. Buvo keista ir baisu. Keista, nes nesitikėjau tokių dalykų rasti autostradoje. Baisu, nes nežinai, kas laukia už posūkio, ar kalniuko. Keista, nes vaikystėje tokių dalykų nemačiau. Baisu, nes tokios audros, lūtys, griūnantys medžiai  tampa kasdieniu reiškiniu. Gal audra, siaučianti Kauno rajone greitai turės moteriškos ar vyriškos būtybės vardą ir atrodys įprastas reiškinys. Gal gyventojus kviseime ne į pavasarinę talką, o į "audros nusiaubtų kelių tvarkymą". Ir, kaip sakė per TV, gyventojai galės pasiimti sutvarkytus medžius ir taip pasiruošti žiemai (arba šašlykų sezonui).
Man patinka ši karšta vasara, su savo griaustiniais, lietumi, kaitinančiu karščiu, ir, žinoma, visomis savo gėrybėmis - žemuogėmis, mėlynėmis, serbentais, vyšniomis, tręšnėmis, agarstais, slyvomis, kriaušėmis ir t.t., ir pan.
Kadangi viena draugė kraustosi į naują būstą, tai jos koridoriuje laikinai įsikūrė kartoninė dėžė su užrašu, kuris išvertus reiškia "atiduoti". Ten radau kokias keturias knygas, skirtas maisto gaminimui. Vienos pavadinimas gali gąsdinti, nes skirta nėščiosiomis, bet ten yra superinių receptų - puikiai subalansuotų, lengvai pagaminamų ir gerai virškinamų. Viso kito galima juk neskaityti... , jei nėra aktualu. Kita, kurioje (kaip rašo) sudėta 800 receptų, yra išleista 1973 metais (ups, netgi už mane senesnė). Primena mūsuose leistas "Šeimininkių vadoves", tačiau skirta išskirtinai kepiniams (!), o man tapo knyga prieš naktį paskutines tris naktis. Labiausiai patiko, kad yra aiškiai ir konkrečiai aprašyta kiekvienos tešlos gaminimo technologija. Kur slypi "detalių velniukai", į ką reikia atkreipti dėmesį ir pan. Jau žinau, koks tortas bus kitas mano eksperimentas. Jei nepritrūksiu ryžto, tai - Švarcvaldo vyšnių tortas. Receptą jau perskaičiau. Atmintyje bandžiau atgaminti ragauto torto skonį, taigi žinau/ jaučiu, kokio rezultato man reikia. Ir esu įsitikinusi, kad tokį ir gausiu. Juk jis teisiog privalo pavykti. Kaip ir viskas. Gali būti netobulas, o tik tobulintinas. Gali susmegti biskvitas (visi gąsdina...), tačiau skonis bus puikus. Kaip visada :).


2010 m. rugpjūčio 2 d., pirmadienis

Brusketa su pomidorais ir rukola su krevetėmis

Kai šilta, norisi valgyti kažką sezoniškio, lengvo ir greito. Taip vakarienės stalui išdygo brusketų (bruschetta) kalnas. Vienos jų buvo su pomidorais ir bazilikais, kitos - su gražgarstėmis ir krevetėmis.

Tamsiąją itališką duonelę čiabatą supjaustytą riekelėmis pakepinau orkaitėje. Kadangi buvo labai šviežia, kepindama apverčiau, kad apkskrustų abi pusės.

Pomidorus nuplikiau verdančiu vandeniu, perploviau šaltu vandeniu ir nulupau odelę. Supjausčiau kvadratukais, sudėjau smulkintus šviežio baziliko lapelius, užpyliau alyvuogių aliejaus ir balzamiko acto šlakelį, pabarčiau pipirais iš malūnėlio ir jūros druska. Viską gerai išmaišiau ir užtepiau ant skrudintų čiabatos riekelių.

Savo mėgstamas grąžgarsčių salotas su krevetėmis sėkmingai sudėjau ant čiabata duonelės ir tapo brusketa. Čia ne mano išradimas - kažkada šias salotas taip paruoštas pirmą kartą paragau svečiuose. Kai tepu ant duonos, grąžgarstes supjaustau smulkiau, kad nekristų. Ir geriau balzamiko kremas, nei actas - gaunasi tirštesnė tyrė, tačiau trūksta rūgštumo, kurio suteikia citrina.



Jei būčiau turėjusi pesto, būčiau patepusi čiabatos riekeles. Sau - ir česnaku būčiau ištrynusi. Kai ruošiu ne tik sau, bandau ieškoti kompromiso. Tada česnakas lieka "už borto".

Šiandien netyčia užmačiau vieną nuotrauką - iš atostogų Juodkrantėje.


Buvo keista matyti saulės išryškintą laivą, kai dangų niaukė lietaus debesys ir viskas aplinkui buvo paskendę tirštoje prieblandoje. Aišku, nuotraukoje tą vaizdą sunku perteikti, bet realybėje atrodė keistai, netikėtai, įspūdingai.

2010 m. rugpjūčio 1 d., sekmadienis

Apkepas su šviežiomis bulvėmis ir morkomis

Kai pasirodo šviežios bulvės, ramia sąžine atsisakau ryžių, nes nieko nėra skaniau už savas lietuviškas bulves. Sako, kad tukina. Bet juk tukina aliejus ir kiti riebalai. Kai jų per daug, per dažnai, t.y. nesaikinga. Kadangi vakar buvo virtos bulvės su krapais, šiandien turėjo būti kažkas kitokio.

Taigi, apkepui reikėjo (ingredientai ir kiekiai pagal faktą):
500 g bulvių
300 g morkų
1 svogūnas
1 aštrioji paprika
pora čenako skiltelių
miltų
2 kiaušiniai
dvi saujos saulėgrąžų sėklų
druska (su kmynais) ir pipirai iš malūnėlio

Padažui:
200 g lieso natūralaus jogurto (juk receptas iš low fat receptų knygos)
1 limeta (žalioji citrina)
1 a. š. kumino
druskos ir pipirų

Limetą nuplauti, nusausinti, nutarkuoti žievelę. Išspausti. Reikėjo dėti porą valgomų šaukštų sulčių, supyliau visas, tad padažas buvo per rūgštus, bet vis tiek buvo skanu. Sumaišyti su prieskoniais ir jogurtu. Padažas paruoštas.

Saulėgrąžas pakepinti be riebalų. Smulkesne nei burokine tarka, sutarkuoti bulves, morkas, svogūną. Smulkiai supjaustyti česnaką ir svogūną. Įmušti kiaušinius, suberti miltus. Viską gerai išmaišyti. Galima kepti kaip blynus, bet tada bulves reikia sutarkuoti bulvių tarka, nors gal ir taip skanu, nebandėme. Kepėme orkaitėje 220 laipsnių kaitroje, apie valandą, kol gražiai apskrudo.



Šaltinis: Das grosse GU Low Fat Buch.

2010 m. liepos 25 d., sekmadienis

Belgiškos bulvytės

Kadangi karštis nesibaigia, mėsos valgyti dieną, o net ir vakare nesinori, bet norisi kažko tokio skanaus ir neįprasto, bet karšto maisto, vėl griebėmės midijų patiekalo. Šį kartą papildomai dar pasigaminome bulvyčių. Bulvytes kepiau dviem būdais. Pirmas buvo paprastas - supjaustėm lazdelėm, apvirėm ir kepėm orkaitėje, kol gražiai apskrudo. Antrasis - bandėmė belgiškų bulvyčių receptą. Įkvėpimo ieškojome internete, tad vienos nuorodos tikrai nepateiksiu. Pagrindinė mintis, kad bulvės turi būti kepamos du kartus tam, kad viduje liktų minkštos, o išorė - traški. Taigi, bulvytės supjaustomos lazdelėmis, palaikomos pamerktos šaltame vandenyje, gerai nuplaunamos, nusausinamos ir porcijomis kepamos įkaitintame aliejuje. Aš kepu paprastoje gilioje keptuvėje, augaliniame aliejuje. Iškeptas bulvytes nusausinau ant popierinio rankšluosčio, ataušinau. Kadangi valgyti labai norėjau, tai rekomenduojamo pusvalandžio tarp dviejų kepimų neišlaukiau. Antrą kartą bulvytes kepinau, gol gražiai parudavo. Plonesnės lazdelės apskrudo labiau, bet skonio nesugadino. Iškeptas bulvytes vėl nuvarvinau ant popierinio rankšluosčio, paskaninau druska, baltaisiais pipirais ir saldžia paprika. Buvo skanu, bet tobulėti dar yra kur.




Kai šiandien 11 val. buvo įmanoma važiuoti dviračiu, kai jaučiau, kad vėjas netgi gaivina, jau atsirado viltis, kad oro temperatūra išliks maloniai šilta ir termometras rodys tik 25 laipsnius, o saulė slėpsis už debesų. Tačiau, termometras prieš saulę vis dar rodo 45 laipsnius, o saulė toliau sėkmingai kepina. Ir nors ledų kameroje kaip niekad daug, o bėgti ar važiuoti dviračiu galima tik ryte ar vakare, džiaugiuosi, kad galiu mėgautis visais šios vasaros malonumais: saule, maudynėmis, bėgimu, dviračiais. Ne taip, kaip prieš porą metų, kai lūžus pėdai pusę vasaros judėjau su ramentais ir tik pasvajoti galėjau apie maudynes ežere, baseine ar jūroje. Taigi, svarbu elgtis saugiai saulėje ir vandenyje ir neverkšlenti, kad viskas čia blogai. Net bulvytes galima valgyti tokiame karštyje, ir džiaugtis, kad jau yra šviežių šiųmečių bulvių.

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Žudantis karštis ... pieno - ledų - braškių kokteilis

Nežinau, kaip kitus, bet mane toks oras slegia prie žemės. Gerai, kad dar kontoroje šiokį tokį vėsų orą pučia. Priešingu atveju, gulėčiau paslika ir nesikelčiau. Kaip vaduotis nuo galvos skausmo, pilančio kūną karščio ir užklumpančio liūdesio? Galima gerti šaltą gazuotą ar negazuotą vandenį, vandelį su citrina ir ledukais. O gal geriau tuos ledukus dėlioti ant įkaitusių kūno vietų, kad nors kiek taptum darbingas. Gaila, kad darbo vietoje ir darbo metu tas sunkiai įgyvendinama. Užtat realu ir įmanoma yra pasigaminti gaiviai vėsų ir vasariškai raudoną pienišką ledų ir braškių kokteilį.

Sočiai ir skaniai atsigeria 7-8 žmogeliukai:

* plombyro batonėlis (tas didelis)
* 2 l pieno (ir be jokios apgaulės, tikrai 2 litrai)
* 1 l saldytų trintų braškių su cukrumi

Viską suplakti su plaktuvu ir serviruoti stiklinėse taurėse su storais šiaudeliais.

Kokteilis puikiai atgaivina karštą dieną ir yra įdomi alternatyva tiesiog ledams.
Dieną, kai jau šeštą ryto važiuojant dviračiu atgaivina tik nuo judėjimo kylantis vėjas, o saulė spigina taip, kad pasigailiu, neužsidėjusi akinių nuo saulės. Smagu važiuoti ryte - sutinku margų žmonių. Jaunuolių porelę, neskubančiu žingsniu grįžtančią iš vakarinio pasimatymo, pavargusį benamį, tempiantį savo mantą ir tuščių butelių krepšį, bėgikus ir kitus dviratininkus, bėgančius ir važiuojančius įvairiomis kryptimis. Kiemsargiai šluojantys gatves. Darbininkai, genantys medžius Gedimino pr., kuris stebina savo paradiškumu, ramybe ir tuščiomis gatvėmis.
Rytas - ypatingas. Ir ne tik žmonėmis, bundančiu miestu. Tokiu metu dar jaučiama šiokia tokia nakties gaiva, kurią pramaišiui keičia auštančios dienos karštis. Karštis, kuris paskui spaus prie žemės, vers ieškoti pavėsio, vėjo, šaltųjų gaiviųjų gėrimų ir ledų.
Kur gi dingo tos mūsų garsiosios lietuviškos vasaros? Galima liūdėti, o galima ir pasidžiaugti, kad ekonominės krizės laikais karštieji orai aplanko mus čia, vietoje, kad nereikia ieškoti saulės ir šilumos kažku toli, o visa tai gali rasti čia, kad ir Vilniuje. Valakampių ar Žirmūnų paplūdimiuose, kur knibžda miestiečių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Prie Baltojo tilto, kur galima ramiai ant pledo išsitiesti ir leistis į neskubrias šnekas, gurkšnoti vyną ar vandenį su citrina, leisti aitvarus. Nesu leidusi aitvaro, bet planuoju tą įgyvendinti dar šią vasarą. Gal net prie to paties Baltojo tilto. Turėtų būti smagu.

2010 m. liepos 11 d., sekmadienis

Midijos balto vyno ir grietinėlės padaže


Kai taip karšta, kad ant asfalto matai miražą ir tik dar labiau norisi gerti, gerti vandens, kažko, kas numalšintų tą kankinantį ir iš vidaus deginantį troškulį, kai mintis apie bėgimą ar važiavimą dviračiu atrodo nelabai viliojanti, o kondicionuojamas prekybos centrų oras tampa tikra atgaiva kūnui, kai imi geru žodžiu minėti automobilius, turinčius klimato kontrolę, tuomet alkis ateina kažkada vakarop, o norisi kažko TOKIO, na, skanaus, neįprasto, vėsaus ir primenančio atostogas prie vandenyno.
Nors buvo valstybinė šventinė diena, kurią tautiečiai šventė kas Kernavėje, dalyvaudami gyvosios archeologijos dienose, kas lydėjo Vytautą Didyjį į Žalgirio mūšio vietą Lenkijoje, man norėjosi tvarkyti namus, siurbti kilimus, plauti grindis ir, paskui, įgavus švaraus lyg naujai atgimusio žmogaus vaizdą pasigaminti KAŽKĄ TOKIO vakarienei.
Tas kažkas tokio - midijos balto vyno ir grietinėlės padaže. Šį kartą be belgiškų keptų bulvyčių, o tiesiog su šviežios bagetės riekelė. Arba tol, kol tos bagetės buvo :). Na taip, žinau, čia mano silpnybė todėl ir neperku bagetės taip dažnai kaip norėčiau.

Reikia (2 asm.):
* 2 kg midijų
* keleto česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų (sugedo mano spaustuvas)
* 1 smulkiai kapoto svogūno
* 1 aštraus pipiro
* 300 ml balto sauso stalo vyno
* 200 ml grietinėlės (šį kartą naudojau 35 proc.)

Alyvuogių aliejuje (nes neturėjau sviesto) pakepinau česnakus, svogūnus ir paprikas, paskaninau provanso žolelėmis, mairūnais, bazilikais, baltaisiais pipirais, subėriau perplautas midijas, supyliau vyną, po poros minučių - grietinėlę. Kadangi šį kartą pirkome jau paruoštas midijas (plautas ir apvirtas), pats procesas buvo greitas ir malonus. Valgėme su bagetė, paskaninta česnakiniu sviestu, arba tiesiog su bagete. Su gerai atšaldyto balto sauso vyno taure. Kad būtų gaiviau, įsibėriau ledukų.

Kitą kartą bandysiu gaminti šviežias midijas. Mačiau Prismoje, tikiu, kad yra ir kitose vietose. Ir bandysiu kepti belgiškas bulvytes. T.y. tas bulvytes, kurios kepamos du kartus.
Vis dažniau aplanko jausmas, kad valgau vis skaniau ir geriau. Ir net nepalyginama su tuo, ką valgiau ar gamindavau prieš kokį dešimtį metų. Kokybė pagerėjo tiek pačių produktų, tiek patiekalų, t.y. pats maisto gaminimo procesas, arba kitaip sakant, technologija, pasikeitė. Dėl to visai neliūdžiu, o tik anksčiau tyliai, o dabar vis garsiau tuo džiaugiuosi. Ir sumažėjo apsilankymų viešojo maitinimo įstaigose. Na, neskaitant pietų darbo metu. Bet kai norisi skanesnės vakarienės, ji dažniau ateina į namus, nei mes dėl jos - iš namų. Nors pasiilgstu to ramaus sėdėjimo ir plepėjimo apie nieką, arba apie kažką svarbaus, paskui ramaus ėjimo per naktinį Vilnių namo. Be automobilio. Be galvos skausmo, kad reikia grįžti iki kažkur paliktos mašinos. Gal todėl vis dažniau man traukia sukti dviratį link senamiesčio, Serikiškių parko, Vilnelės ir Užupio. O gal tai tiesiog vaikystės ir paauglystės vietų lankymas? Kažkodėl tie prisiminimai aplanko vis dažniau. Tie iš ankstenių, dar mokyklinių, laikų. Jie tikrai buvo labai skurdūs patiekalų įvairovės prasme, nors skonis iki šiol nepamirštamas - niekas kitas taip skaniai negamino kaip mama. Bet linksmi ir gausūs išdaigų, su draugais ar su sese aplankytomis vietomis, perskaitytomis knygomis. Dabar - pats laikas nugalėti visas ankstesnes baimes, išmokti iki šiol neišmoktus dalykus, patirti naujus įspūdžius ir suprantu, kad džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir metais, ir kad nenoriu grįžti atgal. Noriu gyvet šia diena ir žinoti, kad rytoj bus tik geriau. Ir nesvarbu, kad šiandien (galbūt) ne viskas atrodo taip gražu ar gera.  

2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis

Aviena su ant žarijų troškintomis daržovėmis

Atostogos Juodkrantėje tai sulėtėjęs gyvenimo ritmas. Tai aktyvus poilsis. Tai jūra, kopos, saulė ir smėlis. Tai marios, jachtos, žvejai ir krantinė. Tai pasaulio futbolo čempionatas. Tai kulinarinė kelionė, atrandant naujus skonius ir kvapus ant laužo ar kepsninėje, gaminant atrodo įprastus patiekalus: triušieną, kiaulienos sprandinę, plovą ar avieną. Ant marių kranto.

Šį kartą, ištaikius ramesnį lietaus tarpsnį, kepėme avieną.

Avienos nugarinė su kauliuku. Avieną marinavome keturias dienas: kalendra, mėtos, pipirai, druska, česnakas, kadagio uogos, ir dar neįvardintos prieskoninės labai kvapnios žolės iš mamos daržo. Skamba abstrakčiai, bet labai skaniai.

Grotelės mėsos su kauliukių neatlaikė, tad teko verti ant iešmų.

Garnyrui troškinome daržoves: svogūnai, paprika, cukinija, baklažanas, pomidoras, morka, pagardinti druska, pipirais, česnaku, Provanso žolelėmis ir alyvuogių aliejumi. Daržoves suvyniojome į aliuminio foliją (du sluoksnius) ir dėjome tiesiai ant žarijų.

Kas mėgsta, valgė dar ir svogūnų laiškus su grietine, svieste kepintą vakarykštę bulvių košę.

2010 m. birželio 20 d., sekmadienis

Aukštaitiškas dažinys arba dideli blynai su bulvių koše ir spirgučiais


Kai sugalvojau aprašyti vaikystės tradicinius savaitgalio pusryčius, sumąsčiau susirasti kažką panašaus interneto platybėse. Radau labai įdomų ir išsamų straipsnį apie blynus, blynelius ir sklindžius, tad čia nesiplėsiu, kuo skiriasi blynai, blyneliai, lietiniai, sklindžiai ir pan.
Sekmadienis, Kernavė, birželio 13-oji, sesės gimtadienio rytas. Puiki proga kažkam neįprastam. Kažkam netradiciniam. Kažkam labai senai patirtam ir (iš tiesų) labai tradiciniam. O tai būdavo taip vadinamas dažinys. Dideli miltiniai blynai ir bulvių košė su spirgučiais.
Reikia turėti didelę kaitlentę, nes visi patiekalai arba patiekalo sudėtinės dalys turi gamintis vienu metu. Maža to, kad rankos turi dirbti pagreitintu ritmu, smegenys planuoti visą procesą, akys matyti, kam jau laikas, kam nelabai, reikia nusiteikti intensyviam darbui, dar intensyvesniems kvapams (spirgai!!!!), ir užplūstantiems vaikystės prisiminimams.
Kai kartu su sese eidavome į luna parką Vingio parke, ar pasisupti sunkiai, lėtai ir ilgai įsisiūbuojantiems laiveliams Sereikiškių parke. Arba kai žiūrėdavome kino filmus (kokius du ar tris iš eilės) viename iš daugelio Vilniaus kino teatrų. Kai skaitydavome knygas nuo ryto iki vakaro ir džiaugdavomės, kai mama pakviesdavo pusryčių, pietų ar vakarienės.
Tada sekmadienio pusryčiai būdavo aukštaitiškas (tėčio gimtinės) dažinys, t.y. dideli kvietiniai miltiniai blynai su dažiniu - bulvių koše su spirgais.
Jei gerai pamenu, tai spirgai vaikystėje būdavo iš kaimiškų rūkytų lašinių, kaimiškų ašaras išspaudžiančių svogūnų. Pamenu, sesė imdavo tik spirgius, o man reikėdavo ir "skystymėlio" (a la taukai). Taigi, vaikystės klasika:

Dideli kvietiniai miltiniai blynai su bulvių koše su spirgais

Blynų tešlai imu šiuos produktus: kiaušiniai, miltai (ekstra), pienas, druska pagal skonį
Jei mūsų mažai, imu vieną kiaušinį, jei daugiau - du ir daugiau. Vietoj pieno imu kartais gazuotą mineralinį vandenį, tada nelieka guziukų ir tešla būna vientisa. Jei naudoju pieną, tai paprastai nereikia riebalų keptuvei, nes pienas jau savaime yra nelabai liesas.

Spirgams imu naminius rūkytus lašinius, perku karšto arba šalto rūkymo šoninę. Supjaustau smulkiais kubeliais ir kaitinu keptuvėje. Įpusėjus procesui, t.y. kai spirgučiai tampa auksinės spalvos, sudedu smulkiai pjaustytus svogūnus ir skrudinu, kol viskas gražiai paruduoja. Šį kartą pavyko pasiekti kone tobulą rezultatą - spirgiai dar nesusvilo, bet jau buvo tamsiai rudos spalvos ir labai traškūs.

Bulvių košę galima virti iš bulvių, iš bulvių dirbsnių ir įvairių mišinių - kaip širdis, laikas ir kišenė leidžia. Yra buvę, kad košę sumeistrauju per 10 minučių iš Knorr bulvinių dirbsnių, nors labiau vertinu naminių bulvių košę. 

Dažinį vagome keliais variantais. Pirmasis, kai blyną suvyniojame į rulonėlį, susmulkiname kąsneliais ir dažome į košę, pagardintą spirgučiais su svogūnais:


Antras variantas, kai tiesiame blyną, ant jo dedame bulvių košę, spirgučių ir svogūnų mišinį, viską suvyniojame į rulonėlį, imame į ranką ir valgome:

Pirmuoju variantu galima suvalgyti mažiau košės, bet daugiau blynų. Antrasis variantas labai sotus. Du blynai ir jau viskas. Sotumas iki vakaro garantuotas.

Prisimenu tetos gamintą dažinį kaime ant Šventosios upės kranto. Kaime buvo krosnis, kurioje blynai ilgai išlikdavo šilti ir įgaudavo mieste nepakartojamą skonį ir kvapą. Nerealu, kaip iš nieko gali gimti sotūs, maistingi ir netgi labai riebūs, nesveiki ir pilni cholesterolio pusryčiai. Arba galima formuluoti taip, kad nerealu, kaip tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o toks dažinys, papūtus visokiems viduržemio jūros dietos vėjams, gali išnykti be pėdsakų. Būtų gaila. Bent jau man.
Bet kol esame mudvi su sese, dažinys bus. Retai, sekmadieniais, gimtadienio proga, bet bus. Bent jau prisiminimuose. Geriau, kad realybėje. Ir iš tikrų, naminių kaimiškų lašinių, bulvių ir svogūnų.

2010 m. birželio 6 d., sekmadienis

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

Pažiūrėjau į savo blogo įrašus ir supratau, kad turėjau paklaikusį, skubantį, keistą mėnesį, kur sutilpo vienas kitą vejantys darbai darbeliai, planuotos ir neplanuotos atostogos, apimančios geografiją nuo Norvegijos fjiordų iki Madrido kepinančio miesto karščio ir kondicionuojamų Prado muziejaus lobynų. Bet šiandien ne apie tai, o apie paprastus pietus. Ir netgi ne tėvo dienos proga, nors ir ją prisiminėme. Kiekvienas mūsų savaip.
Prisiskaičiau daug arba keletą triušienos receptų interneto galybėse. Lietuvių, anglų kalbomis. Iki vokiečių jau nebėjau, nes būčiau pasimetusi šioje gausybėje. Pasirinkau improvizcaciją duota - triušienos - tema. Ar verta paminėti, kad triušį sekmadienį Vilniuje supermarkete nusipirkti pakankamai nelengva. Na, patiekalo užsakovo užsispyrimo dėka, triušio skerdenėlė buvo rasta Minsko IKI savitarnos lentynoje, nes nepagelbėjo nei Rimi, nei Maxima. Bet šįsyk trečias kartas nemelavo :).

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

apie 1,5 kg triušio, supjaustyto į 6-8 gabaliukus
miltų, pavoliojimui
sviesto ir alyvuogių aliejaus kepimui
sauso raudono vyno (naudojau 300 ml)
0,5 l vištienos sultinio
2 morkos
1 didelis raudonas svogūnas
1 aštri paprika
4 česnako skiltelės
rozmarinai
šalavijai
juodi pipirai grūdeliais
druska
mairūnas
raudonėlis
malti baltieji ir spalvotieji pipirai
lauro lapai
3 didelės bulvės


Supjaustytą triušį pamirkiau šaltame vandenyje, paskui nusausinau, pavoliojau miltuose ir apkepiau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje. Apkeptą sudėjau į puodą, užpyliau sultiniu ir raudonuoju vynu, subėriau prieskonius. Pjaustytas morkas, į 8 dalis supjaustytą raudonąjį svogūną, stambiai smultintą česnaką ir raudonąjį pipirą pakepinau ir sudėjau prie triušio. Ant viršaus sudėjau bulves, užviriau ir viską valandą troškinau orkaitėje (200 laipsnių).
Valgyti man skaniau su padažu, tada triušiena ne tik minkšta, bet ir nebe sausa.
  

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Tarptautinė darbo diena

Gegužės 1-oji - tarptautinė darbo (kitur verčia - darbininkų) diena. Pamenu paradus (eitynes). Čia iš vaikystės. Linksmiausia ar įdomiausis buvo Berlyne, Kreucbergo (Kreuzberg) rajone stebėti eitynes. 2003 ar 2004 m. Ta dalis, kur stebėjome praėjo pakankamai ramiai ir nieko baisaus ar netikėto neįvyko. Tikrasis veiksmas vyko paskui, vakare, kai buvo niokojami automobiliai, dviračiai ir kt. materialus vietinių gyventojų turtas. Ne veltui Kreucbergo rajono (daugelis lygina jį su Vilniaus Užupiu ar Kopenhagos Kristijanija) gyventojai tą dieną nebūna namie, uždaro langines, jei tokios yra. Policija pasirengia sustiprintam budėjimui, nes tą dieną mėgsta žygiuoti neonaciai. Bet būna ir smagu - koncertai, renginiai ir kiti gatvės įvykiai, kurie sutraukia draugus ir pažįstamus kartu praleisti laiką.