2010 m. sausio 30 d., šeštadienis

Šerlokas Holmsas pagal Gajų Ritčį

Mėgstu kiną. Mėgstu filmus žiūrėti kino teatre. Aišku, dabar nebe taip kaip vaikystėje, kai išeini su sese visai dienai ir tūnai kino teatre. Kai bilietai kainavo juokingai mažai. Man į kiną nueiti kompanijos nereikėdavo. Juk eini žiūrėti filmą, o ne bendrauti. Be to, turi pakankami laiko gyventi tuo, ką matai. Priimti ar nepriimti. Pasitari, pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ... pati su savimi. Taip buvo anksčiau. Anksčiau ir laiko suvokimas buvo kitas. Ir laiką skirstydavai kitaip. Juk susitarti reikėjo tik su savimi.
Dabar einu rečiau. Arba visai retai. Guy Ritchie filmas apie legendinį Šerloką Holmsą (Sherlock Holmes) buvo ta reta išimtis ir malonumas. Ir staigmena tiek man, tiek mano draugei gimtadienio proga. Ar būčiau kada pagalvojusi, kad ėjimas į kiną gali būti staigmena ir dovana gimimo dienai. Ne. O pasirodo, gali. Ir proga prasieiti šaltą žiemišką vakarą. Kartu patirti kažką. Tas kažkas, tai nauji įspūdžiai, naujas požiūris į seną personažą. Arba tiesiog turėti naują temą pokalbiui. Ypač, kai per metus mataisi taip retai, kad gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Aš užaugau su Šerloku Holmsu. Su Erkiuliu Puaro, mis Marpl. Aš ir dabar juos skaitau. Ir atrandu kažką naujo. Arba tiesiog pabūnu su gerais senais draugais. Su kuriais jauku, pažįstama ir artima. Ypač dabar, kai gyvenimas kasdien atneša siurprizų, tiek malonių, tiek ne. Kai galva nenori nei darbo, nei rimtų skaitymų. Kai svajoji apie atostogas prie jūros su knyga. Tada bendrauju su šiais senais draugais.

Iki šiol filmas apie Šerloką Holmsą, tai klasikinis rusų pastatymas. Kur Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas tikri angliški džentelmenai, kur galioja aiškios mandagumo, gero elgesio, ar tiesiog 'džentelmeniškos' taisyklės. Visi kiti filmai būdavo kažkas neišbaigta, ne taip, kaip turi būti.
Na, šis naujasis filmas mane nustebino. Ne ta prasme, kad nesitikėjau to pamatyti. Juk žiniasklaida rašė, kad jis kitoks ir pan., ir t.t. Nustebino ta prasme, kad man patiko. Linksminausi nuo pirmo kadro iki titrų. Ir man patiko toks Šerlokas Holmsas. Kaip mano draugė įvardino, 'rokeriškas'. Man jis - žmogiškas, su savo silpnybėmis, sąžinės kompromisais, galintis kažką įsimylėti ir nešioti tą jausmą ilgus metus. Toks gerietis 'blogiukas', nevengiantis apgaulės (vien ko verti jo turimi visrakčiai), muštynių ar bokso, ėjimus galvojantis tiesiog eigoje. Kai paprastai rodo muštynes juk negalvoji, kodėl daromi tam tikri smūgiai. Na, tiesiog nespėji sekti ir visko sugaudyti. Čia netgi parodo metodiką ir pagrindimą, kodėl tam tikras smūgis bus daromas. Na, pvz. smūgis į kepenis alkoholio nevengiančiam žmogui gali jį 'atjungti' ilgam. X smūgis turės poveikį Y, sugis per n dienų, o pilnai pasveiks per m mėnesių. Ir dar viskas pademonstruojama lėtai, o tik paskui kaip tai atrodo realiu laiku. Na, super. Ne todėl, kad mėgčiau smurtą ar muštynes. O todėl, kad tos muštynės atrodo visai logiškos ir turinčios konkretų tikslą. Čia matyt penas mano racionaliam protui.
Džiugu, kad atsiranda tokių filmų. Ironiškų, nebijančių į knyginį personažą pažvelgti kitaip. Jei ne istoriniai rūbai, tas veiksmas galėtų vykti šiomis dienomis. Juk masinio naikinimo ginklas, manipuliacija žmonių grupėmis, valdžios siekimas aktualūs ir dabar. Kai vis dažniau kalbama apie valdžios viešuosius ryšius, 'juodąsias technologijas' rinkimų metu, opoziciją ir poziciją, šis filmas atrodo savo vietoje ir savu laiku ... Kada bus kitas?

2010 m. sausio 29 d., penktadienis

Kišas su svogūnais ir kumpiu

Kišas (pranc. quiche) - man visad atrodė, kad turėtų būti kažkas labai jau sudėtinga ir sofistikuota, na šiaip, prancūziška ir nesuprantama .... ypač lietuviams...

O paprasta iki skausmo, o gal geriau sakyti, kad paprasta ir visai neskausminga? Vienaip ar kitaip, tai buvo mano ir mūsų šeimos metų atradimas. Yra daug jo variantų. Lietuviškai reikėtų vadinti 'pyragu', bet man labiau patinka žodis 'kišas' :).
Penktadienis man kažkaip visad sunki diena. Tad vakarienė turi būti ne tik skani, bet paprasta. Paprasta ta prasme, kad pačio gaminimo turi būt labaaai mažai. Tikrai netiktų cepelinai (o aš jų nekad ir negaminau pati viena, esu tik padėjusi), ar kitas daug laiko reikalaujantis patiekalas. Jei kišui gaminčiau tešlą pati, tai dar minimum valandą ją reikėtų laikyti šaltai, tad penktadienio vakarą pasirinkome, kaip aš vadinu, tinginio variantą. Iš šaldytuvo išėmėm šaldytos tešlos (sluoksniuotos). Po kokių 15 min., kai vos atšilo, išdėjom tešlą į apvalią kepimo formą ir apkepėm orkaitėje 15-20 min. Tuo tarpu supjausčiau tris labai didelius svogūnus, apkepiau svieste ir alyvuogių aliejuje. Kepiau apie pusvalandį, t.y. tiek, kad svogūnai suminkštėtų, apkeptų ir įgautų švelniai rusvą spalvą. Tada subėriau pjaustytą kumpį ir šoninę, prieskonius, kepiau kol apkepė. Kol kepė svogūnai, pasiruošėme užpilą iš 4 kiaušinių, grietinės ir tarkuoto čedaro sūrio. Ant apkepto tešlos pagrindo sudėjau svogūnų ir kumpio mišinį, supyliau kiaušinių-grietinės-sūrio plakinį ir kepėm apie pusvalandį. O iškeptas kišas atrodė taip:

Skanu tiek karštas (vakarienei), tiek šaltas (pusryčiams). Tinka balto ar raudono vyno taurė (vakarienei). O apie tešlos receptą - kitą kartą...

2010 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Šiltos arba šaltos burokėlių salotos su majonezo padažu

Kas sakė, kad darbe pietūs turi būti nuobodūs, nesveiki ar vakardienos likučiai ... Juk skanu ir paprasta pietums darbe pasigaminti šiltas ar šaltas burokėlių salotas. Kadangi turėjau šaltus burokėlius, tai salotos bus šaltos. O šiaip turėtų būti nerealiai skanios šiltos. Na tiems, tokiems kaip aš, kurie burokėlius gali valgyti visais pavidalais: žalius, virtus, keptus, troškintus, sriuboje, salotose, marinuotus, su silke, su pupelėmis ir t.t. tikriausiai galėčiau vardinti toliau. Bet ar verta?

Taigi, subėriau po saują sultenių ir gražgarsčių salotų, sudėjau pjaustytus virtus burokėlius ir gausiai apdėjau majonezo-grietinės-marinuotų agurkėlių padažu. Dar juodos mėgiamos duonos riekė. Ir skanaus! Salotas susimaišėme per 5 min., o vaizdas toks (užfiksuotas mobilaus telefono pagalba):

Ar gi ne puikus spalvų derinys? Bordo, žalia ir balta. Man vien nuo vaizdo jau skanu darosi. Reiks kada šiltas pasigaminti, turėtų būti dar skaniau, kai persipina skoniai ir padažas geriau įsigeria.
Reiktų paminėti, kad įkvėpimo šaltiniu tapo Beatos receptukas, o rezultatas - tai, ką turėjau šaldytuve.

2010 m. sausio 25 d., pirmadienis

Avinžirnių sriuba su pomidorais

Improvizuota avinžirnių sriuba su pomidorais pagal Brigitą iš TastyArt
 
Aš mėgstu gaminti iš to, ką turiu ... Man nepatinka, kai reikia verstis per galvą, kai reikia ieškoti  ypatingų ingredientų kokiam nors receptui :). Man linksma :).
Taigi, buvo labai paprasta:
- iš vakaro užmerkiau avinžirnius (wou, pasirodo, ekologiškų nusipirkau :) ).
- viriau avinžirnius kartu su viščiuko griaučiaus (kepiau dieną prieš, a la Jamie Oliver, apie tai - kada nors plačiau ...)
- sudėjau smulkintus konservuotus pomidorus
- lauro lapelius
- šviežiai maltus pipirus
- druską
- vištieną (kiek jos buvo likę ant tų griaučių)
- pievagrybių (nemažai)
- aštrių kario prieskonių (hot curry)
Kai supyliau į lėkštes, dar sukrapščiau po šaukštą grietinės ir ... labai tiko raudono vyno taurė ...

Nerealiai skani sriuba :), nuotraukos čia kaip ir 'nei prie ko' :)
... čia dar turėtų grietinė matytis :).

2010 m. sausio 24 d., sekmadienis

Improvizacija Tom Kha Gai tema

Kodėl improvizacija? Nes praradau viltį gauti visus ingredientus. Gal po savaitgalio Berlyne ir pirkimo pagal sąrašiuką azijietiškose parduotuvėse pavyks atkartoti arba bent jau pajusti kažką panašaus. Šiaip patiekalus tailandiečių restoranuose ankščiau rinkdavausi be kokoso pieno, bet su laiku, ragaujant įvairius patiekalus, pradėjau mėgti. Gal kad dingo nusistatymas, jog tai "pienas", jog tai kokosas, kas šiaip visad anksčiau asocijuodavosi su desertu.

Taigi, pikantiškai aštrios vištienos sriubos su kokosų pienu išsivirti norėjau jau seniai. Ypač kai tokios šaltos naktys ir ne mažiau žvarbios dienos. Kai lauke šalta, tokia sriuba ypatingai tinka. Ji šildo iš vidaus, yra puiki priemonė prieš siaučiančias virusines, peršalimo ir kitas sezonines ligas. Kas mėgsta, gali pridėti daugiau aštrių prieskonių (čili pastos, čili pipiriukų). Panaršiusi internete vokiškuose puslapiuose radau skirtingų variantų Tom Yam (be kokosų pieno) ir Tom Khai (su kokoso pienu) sriubų. Tiek su jūros gėrybėmis, tiek su vištiena, žuvimi, grybais ir pan. Sriubos pagrindas - alpinijos šaknis (angl. galangal), citrinžolė, kokoso pienas ir vištiena. Šiandien improvizuotai tailandietiškai sriubai naudojau:


apie 400 g vištienos filė
1 l vištienos sultinio
2 citrinžolės šaknų (tik baltas dalis)
reikėjo alpinijos šaknies (neradau, keičiau imbieru, nykščio dydžio)
0,5-1 laimas (man ir 0,5 laimo sulčių buvo per daug)
5 laimo lapeliai (radau džiovintus)
2 pomidorai
3-5 žuvies padažo
5 šitaki grybų
250 g kokoso pieno (kitur rašo, kad 400 g, bet pagal skonį užteko)
kalendros (geriau šviežios, aš neradau, tad keičiau žirneliais)
tamarino prieskonių mišinio (galima naudoti pastą)
čili (reikėjo šviežio, neturėjau, tai keičiau džiovintais)
2 svogūnų laiškų
0,5 a.š. cukraus

Į vištienos sultinį subėriau supjaustytą imbierą, citrinžolę ir laimo lapelius. Beje, citrinžolę prieš tai reikia gerokai paspaudžiau horizontaliąja peilio puse (pakvipo citirina visa virtuvė :)), tada supjausčiau. Subėriau paruoštus ir supjaustytus šitaki grybus (galima keisti pievagrybiais). Tuomet supyliau žuvies padažą, pjaustytus pomidorus, džiovintus čili prieskonius ir čili pastą, subėriau tamarino prieskonius ir kalendros grūdelius. Vištienos filę supjausčiau vieno kąsnio gabaliukais ir subėriau į sriubą. Kai kur išskaičiau patarimus, kad vištieną berti po vieną gabaliuką, kad nesuliptų, bet nebūtina. Svarbu, sumetus, gerai viską išmaišyti, tada tikrai nesulips. Po kokių 15 min. supyliau kokoso pieną, 0,5 laimo sulčių, subėriau cukrų, svogūnų laiškus.
Druskos nenaudojau iš viso, ją geriausiai keisti žuvies padažu, o cukraus gal būtų ir nereikėję, jei laimo būčiau mažiau pylusi... Tačiau buvo skanu, o dėl grožio galima ginčytis:



P.s. tikėjausi, kad liks kitos dienos pietums, tačiau išnyko be pėdsakų ir žaibo greitumu ... iki kito karto.

2010 m. sausio 23 d., šeštadienis

Lazanija su gaiviomis salotomis ir jautienos kepsneliai

Taigi, trys žmonės - trys patiekalai: lazanijajautienos kepsneliaigaiviosios salotos.

Jautienos kumpio kespnelius marinavau alyvuogių aliejaus, balsamico acto ir naminių prieskonių mišinyje. Marinavosi, kol gaminom lazaniją. Kepiau gerai įkaitintoje keptuvėje, po tris minutes. Pabaigoje supyliau likusį marinatą, tad gavosi tokie 'drėgni'. Viduje buvo dar rausva, tad minkšti ir sultingi. Tai va, taip atrodė tie jautienos kepsneliai, be jokio garnyro ir papuošimų:

Lazaniją gaminau labai paprastai:
alia bolonezės padažui:
*3 didžiuliai svogūnai
*200-300 g jautienos kumpio
*miško grybų (turiu šaldytų)
*konservuotų pomidorų (dvi mažos ar viena didelė skardinė)
*džiugo sūrio
*lazanijos lakštų (pirkau)
alia bešamelio padažas:
*šaukštas sviesto
*šaukštas miltų
*muskato riešuto
*pieno (aš pilu iš akies)
Svogūnus ir jautienos kumpį supjaustau kombainu (atskirai). Neperku faršo. Man patinka kapota mėsa (čia mūsų požiūriai šiandien išsiskyrė :)). Mums skanu, kai svogūnų būna daugiau nei mėsos. Taigi, kepu svogūnus, vėliau dedu mėsą, grybus, pomidorus, prieskonių iš akies ir pagal skonį (druska, pipirai, tabasco, mamos daržo džiovinti prieskoniai, bazilikai - jų dedu daug).
Bešamelio padažui pakepinu svieste miltus, paskaninu muskato riešutu, pilu pieną. Žiūriu, kad gautųsi grietinėlės tirštumo padažas.
Tada sluoksniuojama lazanija: lakštai, baltas padažas, mėsos padažas, sūris, ir vėl lakštai ... paskutinį lakštų sluoksnį ištepam baltu padažu ir gausiai pabarstome sūriu. Šį kartą kepėm beveik valandą 200 laipsnių karštumo orkaitėje (čia jau mūsų orkaitės specifika). Iš pradžių kepiau uždengusi folija, likus 10 min. ją nudengiau, kad gražiai apskrustų. Va taip:


Gaiviąsias salotas gaminau dar paprasčiau. Pirkau 'tinginio' salotų mišinį, kurį papildžiau ūkininkų turguje pirktomis salotomis, vyšniniais pomidorais, raudona saldžiąja paprika, agurkais, ir citrinos - aliejaus padažu. Ir viskas:
O čia mano porcija:

2010 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Šiltos sočios salotos su gražgarstėmis

Kažkada šaltą ir nemielą lapkričio vakarą, kai šaldytuve buvo vos sauja gražgarsčių salotų (paprastai vadiname jas rukola, nes nuo visų g r ir ž liežuvis susipina, o skonis visai dingsta ...), keltas užsilikusių raudonųjų svogūnų ir kedro riešutėlių (nuo kažkada gaminto pesto padažo), varčiau savo mėgstamą skaitinių knygelę "Laimingos virtuvės dienoraštis". Štai kaip atrodo ši skani knyga:

Joje radau šiltų sočių salotų su gražgarstėmis receptą, kuriam dar reikėjo rūkytos kiaulienos šoninės (pancetta), kedro riešutų, čiobrelių šakelių ir parmezano sūrio (parmigiano). Paieškoję radome kumpio ir Džiugo sūrio, kurio beveik visad būna mūsų šaldytuve. Tad ir susirinkome visus ingredientus. Buvo netgi keista ... kad taip iš karto, be didelių laiko investicijų ir parduotuvių, galėjome pasigaminti kažką naujo ... kad taip dažniau :).

Kai bandžiau ieškoti angliško šio recepto Jamie Oliver svetainėje, pagal rucola, tokių salotų neradau, pavyko rasti tik pagal nuotrauką :). Štai čia originalus receptas ir nuotrauka:
http://www.jamieoliver.com/recipes/salad-recipes/scrummy-warm-rocket-salad


Kažkaip keista, kad šiame originaliame variante naudojama daržovė/ salota ar kažkas, vadinamas "rocket". Į lietuvių kalbą "rocket" verčiama kaip vakarutė (Hesperis matronalis), o ne gražgarstė (Eruca sativa). Tad kaip yra iš tiesų, net ir negaliu pasakyti.
Viena žinau, kad rukola čia puikiai tinka. Ir pirmąjį kartą man pavyko beveik taip gražiai paserviruoti, kaip Oliver'io nuotraukoje, tačiau maniškis kažkaip labai sumaišo, tad paskutinį kartą atrodė salotos nelabai fotogeniškos :). Beje, kedro riešutus (kurie pastaruoju metu yra dingę, niekur nerandu) keičiame saulėgrąžų ar moliūgų sėklomis. Irgi skanu.
Gamybos būdas paprastas. Kaip aš sakau, subalansuotas netgi vyrams :). Patikėkite, praktikoje patikrinta: aš jau nepamenu, kada jas ruošiau. Paprastai man lieka tik sūrio pasibarstyti, nes saviškio kiekio aš nepakeliu... per aštrus man Džiugo sūris, jei būna daugiau nei minimum.
Taigi, dabar paprastai pakepinam vytintą ar rūkytą kumpį (ne šoninę, nes alia sveikiau), išimam ir padedam atskirai. Pilam šaukštą ar porą gero alyvuogių aliejaus (ne per daug), įmetam čiobrelių šakelę, į aštuonias dalis supjaustytus du raudonus svogūnus, saują kedro riešutų, pabarstome druska ir ant lėtai kepam. Svogūnai turi suminkštėti, tapti saldūs, tačiau neapsvilti. Kai jie jau būna tokie, kokius mėgstame, beriame atgal kumpį, viską gerai sumaišom, pašildom ir viskas. Kepimas baigtas. Viska suverčiam į dubenį, čiobrelių šakeles išimam, įmetam garžgarsčių salotas, patarkuojam parmezano ar džiugo sūrio (man skanu su bulvių skustuku, tokiais didesniais nesubyrėjusiais gabaliukais), pašlakstom balsamico actu, šviežiai maltais juodais pipirais (jei yra noro) ir kraunam į lėkštes. Man skaniausia su ciabatta duona... ir raudono vyno taure. Na, pridėkime žvakes, neskubrius pokalbius ir Tracy Chapman "Telling stories" ....

2010 m. sausio 18 d., pirmadienis

Prancūzija: foie gras, baguette, vynas ... ir meilė

Šiandien, važiuojant į mokyklą, dukra paklausė, ką galima papasakoti apie Prancūziją (pasirodo, reikėjo pasiruošti klasės valandėlei). Napaleonas, Paryžius, Notre Dame, Šartro katedra, Vaterlo, Versalio rūmai, monarchija, Provansas, vynas, foie gras ir baguette ... ir nostalgiški atostogų prisiminimai ...

Aš visad laukiau kelionės į Prancūziją. Kai sėdi į mašiną, įsimeti miegmaišius, palapines, minimum drabužių, būtinai žemėlapį ir važiuoji iš anksto susidėliotu maršrutu. Na, jei tas susidėliotas maršrutas yra žinojimas, kiek turime dienų, ką norime pamatyti ir kur, kada (bent apytiksliai) reikėtų būti, tai tokį planą turime visada. Šiais metais nepatingėjome ir įsigijome GPS įrangą, tad šturmanui (t.y. man) šįkart net važiavimas buvo atostogos.

Trumpą informaciją mums suteikė lonely planet internetu pdf formatu įsigyta skirtingų regionų informacija. Beje, labai nesudėtinga, išsirenki jų puslapyje, kokių regionų reikia, sumoki kreditine kortele ir gauni dokumentą el. paštu. Žodžiu, lastminute variantas, kaip pasisemti informacijos. Ir dar, pakankamai pigu, nešiotis lengva, nes regioną susilankstai, sudedi į kišenę - ir viskas, ir praktiška, knygos pirkti nereikia, informacija nepasensta.
Antrą kelionės dieną supratau, kad man visai nerūpi pamatyti kuo daugiau, aplankyti muziejus ir sužinoti istorinių faktų. Visa tai gavom iš lonely planet vadovo, skaitytų knygų, be to vyras domisi istorija, tai užkamšė ar papildė mano istorijos žinias (bent jau tam kartui). Man tapo staiga akivaizdu, kad įdomiausia dalis - tai gastronomie. Tai valgymo kultūra, patiekalai, vynas.
Tai foie gras, baguette, camembert, brie, roquefort, crepes, moules, o šalia jų sidras (nepainiokime su tuo, ką gamina tautiečiai), vynas, šampanas ir visos įmanomos jų variacijos.

Apie tai, kaip valgomas delikatesinis žąsų ar ančių kepenėlių paštetas Foie gras, kaip derinamas maistas su vynu, kada kas valgoma ir kaip aš nerašysiu, rašau apie tai, ką man paliko Prancūzija.

Apie vakarienę kempinge, kai po įspūdžių pilnos dienos atsidarai vyno butelį ir mėgaujiesi vakaru, kai Foie gras tepi ant kvepančios traškios bagetės, kai nuo camembert intensyvaus skonio ir kvapo užima tavo kvapą ir ieškai, kas ir kur taip 'smirda', kai supranti, kad nereikia nei baltų staltiesių, nei kėdžių, kad užtenka mylimo žmogaus, ramių pokalbių prie vyno taurės ir paprasto tikro maisto.

Buvo ir restoranas ant įlankos kranto. Ten valgėme moules su bulvėm fri. Vienas ėmėm "Moules ou poivres", o kitos - su mėlynuoju sūriu. Viską lydėjo nerealioji baguette, bulvytės ir šaltas gaivus baltas namų vynas.

Apie baguette tikriausiai galėčiau kalbėti nesustodama tris dienas, o per dvi savaites tapau priklausoma. Prabusdavau su viena mintimi, kaip aš ją valgysiu su camembert sūriu... Nerealu.... dabar net prisiminti gera. Bet kažkodėl man gimtinėje toks noras nekyla, jau geras pusmetis praėjo, o šito sūrio nepirkau. Gal dėlto, kad baguette čia tik 'prancūziškas batonas', o gal tiesiog todėl kad atradau kitokį maistą... (apie metų atradimu kitą kartą).
Crepes neišbandyti tiesiog sąžinė neleido. Bretanėje populiarūs tiek crepes (iš kvietinių miltų), tiek galette (iš grikinių miltų), mes pasirinkome tradicinį variantą (mane atbaidė mano asmeninė patirtis, kai bandžiau kepti grikinius blynus, tada ir supratau, kad jie - ne man).

Crepes au miel (su medumi)
Crepes aux framboise (su braškių uogiene)
Crepes valgėme Saint-Michel'yje La Sirene creperie, mūsiškai blyninėje, po to, kai pasitariau su gerąja lonely planet :). Štai kaip atrodo ta senoji abatija Le Mont Saint-Michel, kuri atsilaikė ir prieš britus:
Apie tai, kiek vyno išgėrėme, kokio ragavome tikriausiai galėčiau dar ne mažiau parašyti. Apie tai, kaip lankėmės cognac namuose, degustavome champagne turizmo ofise, kokių maison du vin pravažiavome, apie vynuogynus, Bordeaux, vandenyną - į vieną puslapį nesudėsiu.

2010 m. sausio 17 d., sekmadienis

Indiškai lietuviška anties kvapo sriuba ...

Lietuviška sriuba su indišku prieskoniu, todėl šildanti iš vidaus, gražios oranžinės spalvos, kaip tik šaltą žiemos dieną, kai kamuoja sloga, dusina kosulys ir šiaip visa tokia nei šiokia nei tokia ...

Ši sriuba tikrai tik anties kvapo, nes sultinio pagrindas - vakarykštės anties kauliukai.

Dariau viską paprastai - ant anties taukų, likusių nuo kepimo, pakepinau svogūną, česnaką, kario prieskonių, kumino, džiovintų naminių mamos prieskonių be visokių E (džiovintos morkos, petražolės, salierai, kt.), žiedais pjaustytas morkas. Tada sudėjau anties likučius, porą saujų perlinių kruopų, plikytų ir laukinių ryžių, kubeliais pjaustytų bulvių, cukinijos, supyliau vandenį ir viriau, kol suminkštėjo kruopos ir daržovės.

Foto aparatas liko darbe, mobilus taisykloje, tad likau be nuotraukų, tik pilna kvapnių prisiminimų ir šilumos, siekiančios kojų pirštų galiukus ...