2010 m. vasario 27 d., šeštadienis

Gražgarstės su krevetėmis, marinuotos alyvuogės ir vaikystės bulvės

Gražgarstės tikriausiai tos salotos, kurias atradau pernai, atradau taip stipriai, kad valgom kiekvieną savaitę ir dažnai ne kartą.

Salotos gimė 'netyčia', iš mano tingėjimo. Kažkada svečiuose valgėme užkandį 'iš to, kas buvo šeimininkės šaldytuve'. O buvo sumuštiniai, arba, kaip dabar labai populiaru vadinti, bruschetta'os su salotomis, krevetėmis, alyvuogių aliejaus ir balzamiko padažu. Taigi, paprastai ir mes taip darome: šiek tiek pasmulkiname gražgarsčių lapelius, sumetame krevetes, sumaišome su alyvuogių aliejumi ir balzamiko actu. Ir tokį mišinį tepame ant skrudintos (orkaitėje ar tosteryje) itališkos duonelės ciabatta. Paprastai tuo užsiima kantrioji vyriška pusė. Man skaniau, kai daugiau salotų nei duonos, nors čiabatą galiu valgyti vieną, be nieko, ypač neskrudintą :).

Salotas gaminau, kaip aprašiau aukščiau, tačiau balzamiko actą keičiau balzamiko kremu, gavosi tirštesnis užpilas, salotos labiau 'susiklijavo'.


Kažkada turėjau rūkyto tuno filė (džiaugiuosi, kad vis atsiranda naujų produktų!), tai irgi labai tiko, papildė krevečių ir gražgarsčių derinį.

Net mano vienintelė ir labai mylima sesė valgo tokius sumuštinius ir niekad jų neatsisako. O man tai - vienas mėgstamiausių ir greičiausiai pagaminamų užkandžių. Prie jų tinka vynas.

Šįvakar užsimarinavau alyvuogių. Turėjau žalių. Ilgą laiką valgiau žalias, o juodų nelabai mėgau. Dabar atvirkščiai. Valgau mieliau juodas, žalvių nelabai. Bet šiandien rinkausi iš to, kas buvo spintelėje. Norėjosi kažko aštresnio ir skanaus. Ir kad tiktų prie tamsaus Chodovar alaus. Man tinka. Gal labiau dera su vynu, tačiau alaus saldumas dera ir su alyvuogių rūgštumu ir saldumu.

Alyvuogių nuotraukos nebus. Kažkaip indelis labai 'nefotogeniškas', ir per vėlai apie tai pagalvojau.
Taigi , marinuotoms alyvuogėms reikia:
indelis žaliųjų alyvuogių
pora šaukštų medaus
dvi nemažos skiltelės česnako (užtektų ir mažiau, bet man patinka česnakas)
prieskonių (provanso žolelių mišinys, ar tiesiog mairūnas, raudonėlis, bazilikas, rozmarinas ir pan.)
pusės citrinos sulčių
alyvuogių aliejaus

Gaminu paprastai - sumaišau visus ingredientus (česnaką išspaudžiu) iki vientisos masės, t.y. kad nebūtų medus sau, aliejus sau. Kad lengviau maišytųsi, medų pašildau mikrobangėje (taip taip, žinau, ką mikrobangės priešai pasakytų), užstatau atšildymo programą, kad medus neužvirtų. Nuo alyvuogių nupilu skystį (kuriame buvo 'supakuotos'), suberiu į marinatą. Ir valgau. Kai ilgai pastovi, tai valgau su mediniais trumpais pagaliukais (a la dantų krapštukais), o kai marinuoju va taip, kaip šiandien, tai valgau su šaukšteliu, kad burnon pakliūtų daugiau marinato. Skanus jis man. Labai.

Viskas skanu, kas gaminama su meile, su šiluma ir iš širdies. Be prievartos, savanoriškai ir vedama vidinio varikliuko. Bet skaniausia, kai tau gamina mylimas žmogus. O kai tas žmogus sesuo, tai skaniau šimtąkart. Nes sieja bendri prisiminimai, praeitis, dabartis ir gali pasidalinti ateities lūkesčiais ir svajonėmis. Norėčiau rašyti, kad mudvi 'kepėme', bet negaliu, nes viską nuo iki padarė ji viena. O aš tik sėdėjau, stovėjau, vaikščiojau ir kitaip aktyviai dalyvavau bulvių paplotėliais kepimo procese. Teoriškai viskas labai paprasta. Bulves supjaustome plonais griežinėliais. Šiuos griežinėlius nardiname į karštą aliejų ir laukiame, kol gražiai apskrus. Tada verčiame, pabarstome druska (negailime!) ir laukiame, kol ši pusė gražiai apskrus. Valgome iš karto, t.y. nelaukiame, kol iškeps visos pasiruoštos bulvės. Kepimo ir valgymo procesas yra persipynęs ir nenutrūkstantis. Kaip ir seseriškas pokalbis prie vyno taurės.
Taip kaip vaikystėje, kai mėgstamiausias patiekalas buvo keptos bulvės paplotėliais arba pagaliukais (dabar tai vadintųsi bulvės fri). Kartais su pakepintomis pieniškomis dešrelėmis, kurių galai buvo įpjaunami kryžmai, kad kepant išsiskirtų ir žiūrėtų į skirtingas puses. Kai garnyras buvo konservuoti žali žirneliai globus ar marinuoti agurkai. Nesuprantu tautiečių, kurie sako, kad anais laikais (tarybiniais) gyventi buvo geriau. Pieniškos dešrelės geriau už jautienos steiką? Konservuoti žirneliai geriau už gražgarstes? Baikit juokauti, pasakyčiau aš jiems. Dabar visi gali turėti tai, ką nori. Reikia tik stengtis. Neateis dėdė ar kitas giminaitis ir nepagerins tavo gyvenimo, karjeros,
O maisto įvairovė. O jo kokybė. Aš kiek atsimenu Mamą, tiek vakarais ji ruošdavo mums pietus kitai dienai. Jei tai mėsa, tai troškindavo ją porą valandų. O daržovių pavadinimus galėjau suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Džiaugiuosi, kad gyvenu kitais laikais. Kad mano dukra auga kitais laikais. Jos metų aš netikėjau, kad kada nors išvažiuosiu į užsienį. Egzistavo geležinė uždanga. Saugumas (KGB) ir vienas kito sekimas, skundimas, įtarinėjimas. Galima buvo iškeisti tik konkrečią pinigų sumą į valiutą. Buvo valiutinės parduotuvės. Buvo parduotuvės ir poliklinikos partijos funkcionieriams. Gal buvo dar kažkas, bet aš realybėje nesusidūriau. Turiu ir daugiau pamąstymų artėjančios kovo 11 d. proga, bet tikrai nesiplėsiu. Tik pasakysiu ačiū tiems, kurie ryžosi ir padarė, kad tas tarybinis blokas sugriūtų, kad žmonės atsikvėptų ir gyventų ... drąsiai, laisvai ir kūrybiškai.

Ramus ilgas savaitgalis

Kai gaminu savaitgaliais namie, dažnai gaminame kartu su draugais. Stengiuosi, kad tai būtų maistas, kurį valgytų ir dukra, kad nereikėtų gaminti trijų patiekalų, kas kartais irgi nebūna labai blogai.
Įdėją sekmadienio pietums davė kolegė, radusi šį receptą Eglės žaidimų aikštelės blog'e, tad čia nerašysiu. Kaip tik abi turėjome visokių viščiuko dalių, tad darėme suneštinius pietus vieno recepto tema. T.y. kiekviena atskirai marinavome viščiuką, į vieną indą sudėjome tik likus iki kepimo pusvalandžiui.
Mėgstam orkaitėje keptas daržoves, tai prie viščiuko traškia garstyčių plutele buvo orkaitėje keptos bulvės, briuselio kopūstai, karamelizuotos morkos ir mėlynieji svogūnai balzamiko padaže.

Bulves viriau pagal Jamie Oliver'į, t.y. supjausčiau golfo kamuoliuko dydžio gabaliukais, 5 minutes viriau sūdytame vandenyje kartu įmetusi citriną, nusunkiau, nugarinau, pašlaksčiau aliejumi ir rozmarinu.

Briuselio kopūstus viriau garuose apie 10 minučių. Į vandenį įbėriau druskos ir česnako.

Bulves su briuselio kopūstais kepiau orkaitėje apie 40 minučių,

Karamelizuotų morkų receptą radau plačiajame internete per google ir pasirinkau patį pirmąjį receptą. Taigi, supjausčiau morkas ketvirčiais, viriau kokias 20 minučių, kad suminkštėtų. Apkepiau svieste, barsčiau rudu cukrumi, druska, juodaisiais ir čili pipirais. Norėdama, kad morkos išliktų šiltos ir būtų patiektos kartu su karštu patiekalu, sudėjau prie kitų daržovių ir palikau orkaitėje šiltai.

Šį kartą naudojau mėlynuosius svogūnus. Jų dabar turime beveik visada, nes labai dažnai vakarienei gaminame šiltas sočiąsias salotas su gražgarste, tad pagaliau įkelsiu ir savo nuotrauką, spėjau nufotografuoti. Svogūnus supjausčiau kiek galėdama ploniau, kepinau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje ant vidutinės ugnies, dažnai maišydama. Po kokių 10 minučių šliūkštelėjau šlakelį martinio (kai turiu, pilu baltąjį vyną) ir toliau kepiau maišydama, kol visai suminkštėjo, tapo saldūs ir nebetraškėjo. Pabaigoje paskaninau balzamiko kremu (toks tirštesnės konsistencijos skanus dalykas).


Rezultatas atrodė taip:
































Sunkiai, bet skaniai, įveikiama porcija!


Aperityvui pasigaminome balto vyno gėrimą su juodųjų serbentų sirupu. Na, prancūzai baltąjį vyną maišo su juodųjų serbentų likeriu, bet mums tiko ir sirupas. Skanu. Gaivu. Nerūgštu.
Vokiečiai baltąjį vyną maišo su gazuotu mineraliniu vandeniu.

2010 m. vasario 20 d., šeštadienis

Gėlės ... gražu

Kada paskutinį kartą gavau gėlių? Šiaip, lyg ir be progos, lyg ir su. Net keista, kad per vieną mėnesį, kai nėra nei vardadienio, nei gimtadienio, ir netgi ne Valentino dienos proga, gėlių gavau du kartus. Pirmasis paliko daugiau nuosėdų nei džiaugsmo. Aišku, pati kalta. Tad vistiek buvo malonu.

Antruoju atveju gavau štai tokias rožiniai violetines lietuviškas tulpes.

Spalva tokia, kad derėtų prie šio blog'o. Kad nuotaiką pakeltų, kad mažiau savęs gailėčiausi, kai kiti skriaudžia :). Nemaniau, kad vieną dieną gali visi lipti ant galvos taip, kad neatlaiko nervai. Pasirodo, gali. Maniau, kad esu tvirtesnė. Klydau. Tą dieną tikrai tokia nebuvau. Bet matyt turi būti tokia diena, kai mažiau sekasi, kai maži nesklandumai susikaupia ir tampa dideliu liūdesiu.

Tai buvo penktadienį. Ir dar ne 13, nors 13-ka - geras skaičius ir man jis yra laimingas. O šeštadienį gavau gėlių. Pakėlė nuotaiką. Ypač todėl, kad nesitikėjau. Aš pati būčiau, matyt, kokį šokoladą nupirkusi. Banalu, bet skanu, jei tai koks nors ypatingas. Kaip toks belgiškas su skrudintomis sezamo sėklomis, sūdytomis pistacijomis juodame šokolade. Nerealus skonis. Saldu, kartu, sūru. Suvalgai plytelę ir kokią valandą tas skonis lieka burnoje, kol neišsisklaido.

Kaip ir prisiminimas. Šokolado. Žiūrėto filmo. Skaitytos knygos. Girdėtos dainos. Atostogų. Romantiško vakaro. Sunkaus žygio į kalnus. Ramaus poilsio prie jūros. Šlapaus baidarių žygio. Pirmo kūdikio šypsnio. Pirmo žingsnio. Ištarto tėtė ir mama (būtent tokiu eiliškumu!). Neišsipildžiusios meilės. Sudaužytos širdies. Atsisakytų progų. Išbandytų avantiūrų.

Ar viską pamirštame, ką norime pamiršti? Ar viską prisimename, ką turime prisiminti? Ar viską atleidžiame, ką norėtume atleisti? Kažkaip pagalvojau, kad atsimenu per daug, kad gal nemoku atleisti. Ir viena draugė išmintingai pasakė, kad negalima atleisti, jei tavęs neatsiprašo. O atsiprašyti irgi reikia mokėti. Juk tiesa, kad lengviau atleisti, nei pamiršti. O jei nepavyksta nei tas, nei kitas. Kaip tada?

2010 m. vasario 16 d., antradienis

Berlynas, berlynalė, Bartas ir brunch'as ... ir kitų tautų maistas

Vos tik spalio mėnesį AirBaltic paskelbė apie tiesioginius skrydžius į Berlyną, puolėm pirkti bilietų ... Pradžioje turėjome skristi trise, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, likome dviese. Nepaisant to, kad keliskart keitė skrydžio laiką, apmokestino check-in'ą (vienam keleiviui - 5 eurai) oro uoste, kelionė buvo trumpa ir lengva - su lietuviškais laikraščiais, "Saulėlydžiu" iš dukters dažniausiai skaitomų knygų lentynos, ir nežmonišku karščiu (bendrakeleivių veidais tekėjo prakaitas, o man patiko, kad buvo šilta :)).
Jaučiu nostalgiją Berlynui, kur gyvenau su mažąja beveik dvejus metus. Buvo intensyvus, sunkus, gražus ir įsimintinas mano gyvenimo periodas. Tad visad malonu sugrįžti ten, kur kurį laiką buvo namai, kur dirbta, eita į darželį, sportuota, pažinta daug naujų įvairių tautų ir kultūrų žmonių.
Iki šiol yra likę draugų, kuriuos gera matyti, kalbėti, prisiminti ir pasvajoti. Man patinka klejoti po miestą be žemėlapio, žinoti metro ir autobusų maršrutus, prisiminti mėgiamus patiekalus ir parduotuves, kavines. Savaitgalis sutapo su jubiliejine 60. Berlinale - tarptautiniu kino festivaliu, kurios žiuri nare kažkada buvo ir Ingeborga Dapkūnaitė. Ta proga apsilankėme Šarūno Barto filme "Indigene d'Eurasie", į anglų išversta kaip "Eastern Drift", o kaip tautiečiai verčia dar nežiūrėjau, nes norėjau išlikti sąžininga sau (įspūdžių prasme).
Filmas - niūrus. Toks tikras lietuviškas, depresiją keliantis filmas, kuris pasakoja apie nelaimingą, nesėkmingą nusikaltėlio (narkotikų prekeivio) gyvenimo epizodą. Veiksmas vyksta Paryžiuje ir Prancūzijoje, Vilniuje, Maskvoje ... Jei mes save pasauliui pristatome tokiais filmais, kur tik nusikaltėliai, narkotikai, prostitutės, purvas, keiksmai, mažai šypsenų, tai pasidaro labai liūdna. Filmas ištęstas, lėtas, nuo pat pradžios žinai, kad tam veikėjui blogai baigsis, o jo kelionė iki tos pabaigos labai greitai tampa neįdomi. Na, čia tai filmas, o kur dar kūrybinės grupės prisistatymas ar pasisakymas, net nežinau, kaip tą pavadinti. Nors salė buvo pilna, filmo pabaigos daugelis ir nesulauke. Žmonės nekantrūs, savo nuomonę labai aiškiai parodė, išeidami iš kino salės. Mes pabaigos sulaukėme, bent jau filmo. Ką kalbėjo filmo kompozitorius jau nebeišgirdome, pakako režisieriaus palemenimų, prodiuserės pakalbėjimų. Na, geriausią įspūdį paliko aktorė, kurios kalba bent jau skambėjo entuziastingai, žvaliai, ko lietuviams labaaai trūko. Kodėl negali pakalbėti kaip žmonės, kurie didžiuojasi tuo, ką daro, iš kur kilę, o ne kalbėti lyg atsiprašinėtų už tai, kad buvome mes toje sovietų imperijoje, todėl va ir realybė mūsų tokia, kokia ji yra. Čia gal taip ir sutirštinau spalvas, bet kad vaizdelis iš tiesų buvo ne koks ... Patikėsiu, jei kritikai negailėjo gerų žodžių. Čia, kaip sakoma, tebuvo balsas iš publikos.

Berlyne man patinka sekmadieniai. Ir sekmadieniniai brunch'ai. Brunch - tai breakfast ir lunch, t.y. du viename. Pradedi pusryčiauti, o baigi pietauti. Populiaru susitikti su draugais, giminėmis, švęsti gimtadienius ir valgyti brunch'ą. Kainos įvairios, mačiau nuo 9 iki 13 eurų, įskaitant gėrimus arba ne. Paprastai trunka iki 13 val. ar ilgiau.
Šį kartą brunch'ui pasirinkome Prenzlauer Berg rajoną. Aš jį lyginu su Užupiu. Tai Rytų Berlyno rajonas, po Berlyno sienos griūties išgyvenantis renesansą - kapitališkai renovuojami namai, nuomos kainos kyla, keliasi jaunos ir progresyvios šeimos. Daug kavinių, restoranų, barų. Kulturbrauerei. Alternatyvaus jaunimo. Bioparduotuvių. Užėjome į pirmą pasitaikiusią vietą, kuri siūlė brunch'ą - į itališką Trattoria kur pasitiko itališkai/ vokiškai kalbantys juodaplaukiai tamsūs italai. Kaina - 9 eurai asmeniui (be gėrimų), ir gali valgyti iki 16 val. Jei tik yra noro tiek laiko bendrauti ir būti. Niekas niekur neskubina, nevaro. Meniu - viskas nuo užkandžių, salotų, iki karštų patiekalų ir desertų. Ar reikia paminėti, kad tiesiog privalu buvo paragauti lazanijos ir tiramisu? Na, ir visa kita: kepti šalti baklažanai, paprikos, cukinijos. Itališkai vokiškos salotos - tiek šviežių daržovių, tiek virtų. Kepti kalmarų žiedai, vištos blauzdelės ir kumpeliai, maltos mėsos kukuliai pomidorų padaže, pasta (vamzdeliai), ryžiai ir t.t., visko net ir neperagavau. Tiramisu tiesiog tirpo burnoje, sausainiai neper sausi ir neper šlapi. Tiesiog tokie, kokių reikia. Draugė atsiuntė receptą, bandysiu gaminti. Kažkada jau bandžiau, bet gavosi pernelyg šlapias. Nors ir skanus.
Čia mobiliu darytos mūsų kavinukės nuotraukos: viduje, ir iš lauko:



Aš visad maniau, kad lazanijos įdaras turi būti storesnis, o čia atrodė, kad lakštai dedami vienas ant kito, be jokio įdaro, o įdaras pilamas kaip padažas ant viršaus. Bet skanu, nebūčiau patikėjusi. Reikės pasižvalgyti internete itališkų lazanijos receptų ...

Vos atskridus labai norėjau suvalgyti kebabą. Tikrą kebabą su visais padažais ir salotomis. Ir būtinai atsigerti ayrano (jogurto gėrimas). Pasiilgstu paprasto kebabo. Bandžiau valgyti kartą prie Kauno, paliko slogų įspūdį, tad norėjosi jį pagerinti. Berlynas tam puikiausiai tiko. Puikus karštas greitas maistas vos už 2,50 euro. Skanu. Ir daug salotų :). Mėgstu turkišką duoną. Jos visad duodavo prie salotų užeigoje, kur pirkdavome salotas išsinešti pietums. Gal nelabai sveika ją valgyti kiekvieną dieną, bet retkarčiais skanu.

Vakarienei - tradiciškai indų arba tailando virtuvė. Šį kartą laimėjo indų virtuvė ir aviena madras, o krevetės vindalu stiliumi. O kur dar alaus bokalas tikrame Biergartene (Prater, Kastanienallee) ... Tad iki kito karto, tschüss!







2010 m. vasario 12 d., penktadienis

Risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis ... emocijos, jausmai

Ašaros, juokas, liūdesys, džiaugsmas ... tai emocijos, kurios tokios įprastos ir gali labai paprastai keisti viena kitą. Čia džiaugiesi, čia liūdi, čia juokiesi, čia verki ... Nežinau kaip kitiems, bet man (žmonės sako) visos emocijos matosi ant veido. Kaip tauta sako, 'ant kaktos parašyta'. Šiandien išklausiau, kad atrodau romantiškai, kad tuoj verksiu, kad ... na žodžiu, skaitė kas ką nori ir panašu, kad beveik tiesą. Ar nuo to man sunkiau? Taip. Bet iš kitos pusės, nereikia apsimetinėti. Bent jau prieš savus. Prieš mylimuosius ir draugus. Prieš bičiulius ir pažįstamus.
Dar yra pyktis. Yra gailestis. Sau ir kitiems. Nemėgstu gailesčio. Ypač kitiems. Noriu mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, nekęsti ... bet ne gailėti. Dar yra kaltės jausmas. Kaltės prieš vaiką, kad skiri mažai dėmesio. Kad baudi, nors turėtum suprasti ir atleisti. Kad myli per daug ir lepini. Kad bandai būti griežtas, nors norėtum būti atlaidus. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime mokomės tokių keistų dalykų, kaip matematika, kalbos, chemija ir pan., bet niekas niekur, t.y. nei mokykloje, nei universitete, nemokė, kaip gyventi šeimoje, kaip auklėti vaikus, kaip išlaikyti balansą tarp griežtumo ir meilės, atlaidumo ir bausmės. Kaip būti mama ar tėčiu ir tuo pačiu drauge/ draugu. Aš visad laikiausi nuomonės, kad vaikui reikia leisti viską išbandyti, kas yra nepavojinga gyvybei, nekenksminga sveikatai ir šiaip, įdomu. Vis pagalvodavau, jei aš noriu ledų ar miego, ar šokti, juk neprašau kieno nors leidimo, o tiesiog darau. O vaikai, jie juk priklausomi nuo mūsų, nuo suaugusiųjų, jiems reikia leidimo, reikia pinigų, reikia nugalėti tiek visokių apribojimų, kad paskui kyla klausimų, ar iš viso aš dar to noriu ar ne.
Pavydas. Keistas jausmas. Tikriausiai visi jį patyrė. Vieni vaikystėje, kiti paauglystėje, kiti gal tik sulaukę brandos. Nežinau, ko paprastai žmonės pavydi, bet kai susiduriu ir pasikalbu su kitais matau, kad tai labai įvairiapusis ir daugialypis jausmas, kurį skirtingi žmonės išgyvena labai skirtingai. Ar galima pavydėti to, kas tau nepriklauso? Gal ... Gal tiesiog trokšti to, ko negali turėti, bet tikrai nelinki kitam blogo vien todėl, kad pats to neturi. Pavydi 'baltai', t.y. imi pavyzdį ir to nori, ir tiesiog galvoji, kaip tą paiekti. Juk tada tikrai nenori atimti kažko iš kito asmens.
Kažkaip dauguma apie pavydą kalba, kai susiduria meilės ar karjeros vingiuose ar laiptuose. Ar galima pavydėti kito žmogaus? Sako, kad galima. Bet kaip galima pavydėti to, kas tau nepriklauso, niekad nepriklausė, niekad nepriklausys. Jei susitari su kažkuo gyventi, tai juk nereiškia, kad jis yra 'tavo', tavo nuosavybė. Kaip ir tu netampi kažkieno daiktu ar priklausiniu. Aš visad maniau, kad esu nepavydi. Dabar pačiai juokinga, nes išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi. O juokingiausia, kad pavydžiu to, ko niekad negalėsiu turėti, net jei ir labai stengčiausi. Na gerai, galėčiau (galbūt), jei iš esmės pakeičiau savo gyvenimą, tiesiog kardinaliai. Ir kita to gyvenimo dalis norėtų to paties. Na gerai, gal ta dalis norėtų to paties bet ne su manimi. Kaip atspėti? Paklausti? O jei meluos? Darosi visai nelinksma ... Tad kol ašaros neplūsta, kol gyvenimas gražus, nors jau pusė nugyventa, kodėl nepasigražinus sau penktadienio vakaro?

Šiandien buvo risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Receptą kažkada radau vokiško interneto platybėse (nuoširdžiai myliu vokiečių kalbą).
Reikės (2 asm.):
apie 175-200 g ryžių (apvaliųjų, skirtų risoto)
žuvies (menkė ir lašiša)
žuvies sultinio (lašišos)
midijų (ėmiau iš stiklainio, konservuotų)
vyšninių pomidorų (man patinka daugiau, tai ėmiau kokius 6-8)
sviesto
alyvuogių aliejaus
1 svogūnas
petražolių
druskos
pipirų
100 ml balto sauso vyno
sūrio (Džiugas ar parmezanas)

Gaminti yra labai paprasta.
Aliejaus ir sviesto mišinyje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną, suberiu ryžius. Kai ryžiai tampa skaidrūs, pilu vyną, laukiu kol nugaruos, tada pilu sultinį ir primažinusi ugnį troškinu apie 20 minučių, kol ryžiai tampa mėgiamos kondicijos. Kol troškinasi ryžiai, pasiruošiu žuvį. Aš ją lengvai apverdu. Turėjau lašišos ir menkės. Beje, lašišos sultinio turėjau iš anksčiau, užsišaldžiusi. Apsimoka pirkti lašišos galvas, virti iš jų sultinį, išsirinkti valgomas dalis - pigu ir skanu, kaip tik risoto variantas. Kai ryžiai tampa valgomais, sukrečiu žuvį, ketvirčiais supjaustytus pomidorus, petražoles, sviesto gabaliuką (jei noriu), midijas, viską išmaišau ir palaikau, kad skoniai susimaišytų. Visad pamirštu, bet man kitas didysis valgytojas primena, kad reikia įdėti sūrio. Kitais kartais dar dėdavau krevečių. Mažų ir didelių. Tos tigrinės suteikia grožio (bent jau man), ir patiekalas tampa daugiau nei vakariene. Tampa romantika ir egzotika. O balto vyno taurė su risoto yra nepakartojama vakarienė. Ypač jei ji - su geru draugu. Na, nuotraukos darytos su mobiliu telefonu, nes fotoaparato akumuliatoriai išsikrovė. Penktadienis, nors ir ne trylikta ...


Artėja valentino diena. Siaubas. Visa media vėl sureikšmins tą dieną kaip ir prekybos centrai ir kiti komersantai. Kiek kartų mes artimiesiems sakome, kad mylime juos? Esu tikra, kad per mažai. Na gerai, gal vienam žmogui ir sakome, bet ar visiems sakome, kuriems norėtme tą pasakyti? Aišku, kad ne. O gėlių dovanojame ar dėmesį rodome pakankamai dažnai? Ne. Pagalvoju kartais, kokiomis progomis perkamos gėlės? Už kažką dėkojame, sveikiname kokia nors proga, jaučiamės kalti, atsiprašome, džiaugiamės kartu ... O kodėl nepadovanoti todėl, kad yra penktadienis, kad šiaip žiema, nyku ir nuotaiką pakeltų ... Malonu, kai gėles įteikia ir ką nors gražaus pasako. Kam reikalingos gėlės numestos kampe? Ar tai parodo dėmesį? Ar pirštu akivaizdžiai priekaištauja?

2010 m. vasario 8 d., pirmadienis

Varškės pudingas su braškėmis ... sekmadienį

Vakar rašiau dienoraštį (šitą patį blog'ą) ... Apie sekmadienį, tingėjimą, darbą nedarbo metu ... ir nulūžo internetas. Ir visas tekstas dingo ... Ir pajutau, kad niekad to paties neparašyčiau, nes kai rašai, tai vyksta dabar, mintys, jausmai, asociacijos. Tas jausmas, kuris buvo apėmęs vakar, dingo. Dabar jaučiuosi kitokia, viskas yra kitaip, nes visa aplinka pasikeitė.


Vakar rašiau apie tai, kas gali būti mieliau sekmadienio rytą už namus kvepiančius vanile, varške ir braškėmis. Apie ramius pokalbius su dukra, apie praėjusią savaitę, ateinančią savaitę, pamokas, muzikos mokyklą, ir visa kita, kas guli ant širdies.

Rašiau apie darbą savaitgaliais, vogtą laiką iš šeimos ir tai, kaip neįmanoma susigrąžinti tai, kas prarasta. Apie tai, kaip nuoširdžiai kartais nustebina žmogus, kurį atrodo pažįsti kaip nuluptą. Ir gėlių gauti malonu, ypač žiemą. Ir malonu, kad vis dar stebina ...

Taigi, nors internetas ir pagadino man tą reikalą, neimsiu gi aš dėl to verkti :). Ir iš viso, kodėl negalim į blog'ą kopijuoti teksto iš word'o? Kažkada taip suvedžiau tekstą ir maniau, kad pasilengvinsiu sau gyvenimą, panaudodama copy-paste kombinaciją, deja, nepavyko. Jaučiausi lengvai apgauta, bet nieko, artimieji paaiškino man, kad tai turi būti, juk čia - dienoraštis :). Juokinga, baisiai ... iki ašarų ...:) pasijaučiau žiopla, bet kitą kartą jau nebandysiu sau pagelbėti tokiu būdu.

Taigi, sekmadienį, kai rytas ilgas, ramus, tingus. Kai tingisi ką nors ilgai meistrauti, aš paprastai gaminu varškės pudingą. Dukra mėgsta, vyras valgo, man irgi skanu. O kai dingstu visai dienai, tai šioks toks šviesulys, kuris lieka visai dienai kaip mamos prisiminimas, kaip dėmesio ženklas ir šiaip, aš visad buvau ir būsiu šiltų pusryčių šalininkė, bent jau vaikams. Gal kad man mama visad šiltus pusryčius patiekdavo. Man vakarienė gali būti vynas ir užkandžiai, bet pusryčiai - turi būti.

Reikės (1 valgytojui/-ai):
100 g varškės
1 kiaušinis
1 v.š. cukraus
1 v.š. miltų
vanilininio cukraus
(visko propocijos pagal valgytojų skaičių x 2, x 3 ir pan.)

Anksčiau baltymus atskirdavau nuo trynių, kad geriau iškiltų, o dabar elgiuosi kaip tikra racionali, praktiška ir tingi namų šeimininkė :). Įmušu kiaušinius (3 asmenims = 3 kiaušiniai), suberiu cukrų. Plaku mikseriu. Beriu varškę. Miltus. Plaku toliau. Vanilinį cukrų ir viskas. Po 5 minučių tešla gatava. Suberiu į skardą (turiu tokią silikoninę, graži forma gaunasi, žr. žemiau).
Kol gaminu tešlą, įkaista orkaitė. Kepu 40-50 min. 180-200 laipsnių orkaitėje (mano elektrinė). Pradžioje uždengiu aliuminio folija, nudengiu likus 10 min., kad gražiai apskrustų. Atsišildau braškes (pati tryniau su cukrumi ir užsišaldžiau).
Lėkštėje apkepas su trintomis braškėmis atrodo kažkaip panašiai:

Man dar skanu su grietine. Šalia braškių. Primena vaikystę, kaimą, kai blynus valgydavome su tokiu uogienės - grietinės mišiniu.

Argi ne paprasta? Kol ruošiu tešlą, išverdu žalios arbatos, kavos su plaktu pienu, pasiruošiu dienai. Juk nieko daryti nebereikia - pudingas pats kepa. Nei vartyti, nei prižiūrėti ...

Graži gražaus sekmadienio pradžia ...
Na, tai buvo vakar.

Taip bus kitą sekmadienį.
Ir dar kitą.
Ir tada, kai šaldytuve bus varškės, kai tingėsiu minkyti varškėčius, gaminsiu šį pudingą. Ir ačiū mano puikiai draugei, kuri mane pavaišino šiuo pudingu. Nuo tada jis tapo mūsų savaitgalio pusryčiais. Kai dukra nevalgo, dedu obuolių, razinų ar kitų vaisių. Skanu ir gaivu. Ir šiaip, man tai - vietoj pyrago.

Nors dar pirmadienis, aš jau laukiu šeštadienio ...

2010 m. vasario 3 d., trečiadienis

Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu

Kas gali būti geriau už dukros skaitomus garsiai rašinėlius, pasakėčias ir kitus kūrybinius darbelius. Ypač, kai gaminu vakarienei jos mėgiamius vištos sparnelius su medumi ir sojos padažu, o ji dalinasi dienos įspūdžiais, kartojasi namų darbus, skaito angliškus tekstus ar savo rašinėlius, atpasakojimus ar dialogus. Taigi, šiandien klausiausi pasakojimo apie muzikinę dėžutę.

"Muzikinė dėžutė"
(iš dukros mokyklinio sąsiuvinio)

Nežinia kur, nežinia kada, gyveno žmogus, kuris buvo labai vienišas. Tiksliau, kitiems jis atrodė keistas, užsisklendęs ir vienišas. Iš tikrųjų, kas žino. Neturėjo jis nei draugų, nei šeimos. Per dienų dienas jis sėdėdavo savo dirbtuvėse, paraitotais rankogaliais, akiniais ant nosies galo, pieštuku už ausies ir tepaluotais pirštais, krapštydavosi prie dalių, dalelių, įvairiausių sraigtų ir sraigtelių. Turėjo jis sukonstravęs daug įvairiausių prietaisų. Aš buvau pirmasis.
Kaip žmonės skaičiuoja metus, skaičiuoju ir aš. Tik skaičiuoju kitaip. Mano pirmoji gyvenimo diena išaušo, kai mano Žmogui buvo penkiasdešimt dveji. Jis atsitiktinai sujungė muzikinį prietaisą, kuris buvo vadinamas sinktetu, balerinos figūrėlę ir seną raižytą dėžutę. Pasukęs sraigtelius, išgirdo nuostabią melodiją. Savo išradimą jis pavadino muzikine dėžute.
Nuo to laiko aš stovėjau ant medinės palangės ir stebėjau savo Žmogaus gyvenimą. Po manęs jis pradėjo konstruoti viską, kas įmanoma ir tai užsidirbti pragyvenimui. Miestelyje buvo daug meistrų, bet žmonės žinojo, kad norėdami geriausio turėjo kreiptis į mano Žmogų. Visi žinojo šią frazę: "Nori nepakartojamo ir genialaus, eik pas senąjį Odės gatvės meistrą". Ir jie eidavo. O manasis meistras nieko neklausdamas, užsakymą atlikdavo per tris dienas.
Aš buvau jo vienintelis draugas, šeimos narys. Senasis nesuprato, ką aš mąstau, bet suprato, kad jaučiu. Tik aš žinojau apie jo dukrą, atimtą iš jo, kai buvo kūdikis, nuvežtą nežinia kur. Tik aš mačiau, kaip, pasinėręs į nevilties liūną, jis tris metus nieko nedarė, tik gėrė. Aš savo muzika pastačiau jį ant kojų. Aš su juo kentėjau nuosmukius ir švenčiau pakilimus. Aš buvau su juo tą vakarą, kai ūžavo vėjas, siaubinga audra niokojo miestelį. Kai staiga į mūsų namo stogą atlėkė deganti medžio nuolaužą. Kai ta pati nuolauža savo ugnimi užkrėtė kilimą, grindis, stalus ir kėdes, visa, kas degė. Tik aš mačiau, kaip genialusis Odės gatvės meistras degė gyvas siaubingose liepsnose. Ir tik aš, aš vienintelis, degiau kartu su juo.
*****
Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu
Reikės:
vištos sparnelių (ėmiau vieną pakelį)
3 česnako skiltelės
3 v.š. medaus
4 v.š. sojos padažo
čili prieskonių (sausų ar šviežio čili pipiro)
Įkaitinau keptuvę, įpyliau gero alyvuogių aliejaus šaukštą ir sudėjau supjaustytus vištos sparnelius. Aš pjaustau į tris dalis, mažiausios net nekepu, nes valgyti nėra ką, o vietą keptuvėje užima. Aš tas mažąsias detales panaudoju sriubai (ačiū mano draugei I. už idėją, nes paprastai išmesdavau :)). Kepinu, kol gražiai apskrunda, beveik į pabaigą įdedu išspaustą česnaką (anksčiau dėdavau pjaustytą). Kai sparneliai jau iškepę, jei yra aliejaus perteklius, jį nupilu. Tada dedu medų, kai ištirpsta, pilu sojos padažą, barstau čili prieskonius. Sumažinu ugnį iki vidutinės ir vartydama kepu, kol padažas sutirštėja ir "apvelia" sparnelius. Anksčiau pabaigoje barstydavau sezamo sėklas, šį kartą tiesiog pamiršau. Lėkštėje atrodė maždaug taip:

Skonis toks saldžiarūgštis, kartais būna ir aštrus. Kai norisi aštriau, dedu daugiau čili, bet taip dariau jaunystėje. Žodis "aštru" dabar tampa aštru jau anksčiau, nei kadaise ... Pasirodo pripranti ir prie mažiau prieskonių, gal net skonį geriau jauti. Ypač svyravimą tarp poskonių.

2010 m. vasario 1 d., pirmadienis

Kišas su tunu

Žiemišką dieną ar vakarą paprastai norisi kažko lengvo, skanaus ir šilto. Kai norisi pikantiško, kai ne sriubos, ir ne mėsos. Na, lengvumas čia labai sąlyginis, juk vis tik pagrindas - sluoksniuotos tešlos.
Taigi, jei mėgsti tuną. Na gerai, konservuotas, bet juk vistiek nerealu... Jei mėgsti konservuotus pomidorus (sakysite, ir vėl konservai, bet juk žiema...). Jei mėgsti svogūnus...

Taigi, jei mėgsti tuną - pomidorus - svogūnus, tai greitai ir tingiai vakarienei puikus pasirinkimas kišas su tunu.

Gaminom kaip paprastai. Šaldytą tešlą palaikėm 15 min. kambario temperatūroje, tada sudėjom į skardą, apkepėm 15-20 min. arba laukiam, kol lengvai paruduoja. Anot kepėjo, "ištraukti reikia, prieš pat pradedant tešlai tamsėti, kad neapsviltų, bet kad ir neliktų žalia tešla viduje". Va taip, pasirodo paprasta.

Supjausčiau tris nemažus svogūnus (turėjau du mėlynuosius ir pusę didelio balto), gerai apkepiau, kokį gerą pusvalandį, gerai maišant, kad nesviltų, bet kad būtų saldūs ir minkšti, tokie karameliniai (hm, galiu tokius vienus valgyti, nerealiai skanu), tada subėriau tuną (naudoju savo sultyse ir reikia dviejų standartinių indelių), konservuotus pomidorus, mėgiamų prieskonių. Kadangi nuo pomidorų troškinys tapo skystas, pastoviai maišydama kepiau, kol skystis išgaravo.

Troškinį - padažą - įdarą gražiau išvertėme ant tešlos pagrindo, sudėjome tarkuotą čedaro sūrų, užpylėme kiaušinių (3) ir grietinės (didelis valgomas šaukštas, daugiau nebuvo :). Iš tiesų, tai kitais kartais imam ir 4 kiaušinius ir daugiau grietinės, bet šį kartą užteko ir tiek.

Fotografuoti aš nemoku, bet tikiuosi, kad matosi, jog po pusvalandžio kepimo, mūsų kišas gražiai apskrudo, ir dar skaniau dingo dar tą patį vakarą. Tikėjausi rasti pusryčiams, bet deja, matyt pramiegojau naktipiečius ...