Sakuros ir pietūs gamtoje

Sakuros Vilniuje kaip ir kituose Lietuvos miestuose prieš devynerius metus dešiniajame Neries krante buvo pasodintas japoniškų dekoratyvinių vyšnių - sakurų (lot. Prunus Serrulata) sodelis Japonijos diplomato Čijūnės Sugiharos, gelbėjusiam Lietuvos žydus nuo nacių okupacijos, šimtosioms gimimo metinėms.
Dabar tai - puiki vieta pusryčiams, pietums ar popietei su kolegomis, draugais, šeima praleisti. Ar tiesiog vienam pabūti. Aš net dirbti galėčiau. Sėdi sau ramiai ant pleduko, kompiuteris ant kelių, telefonai neskamba, šurmulio aplinkui jokio. Taigi, tiesiog ideali vieta dirbti ir ilsėtis.
Sakurų žydėjimo ir pavasario proga paskutinę balandžio dieną pasidovanojome sau pietus po žydinčiomis vyšniomis, su vaizdu į upę, leidžiant sau pusvalandį negalvoti apie skubančius ir vejančius darbus ir užduotis, raudonai mirksinčius darbus, gasdinančias savo apimtimi excelines lenteles, wordinius tekstus ir prezentacijų skaidres.
O sakurų spalva - nereali. Švelni. Raminanti. Viena iš mano mėgiamų.

Šiaip lietuviškos vyšnios - mano mėgstamiausios uogos. Ne trešnės, ne braškės. O vyšnios. Kaip ir sodri vyšninė spalva, kuri tinka viskam, pradedant batais, paltais, rankinukais, baigiant automobiliu.

Pietums pasirinkome išsineštinį Azijos virtuvės Eat East dienos pasiūlymą: pomidorų su jautiena sriuba ir ryžiai su krevetėmis. Sriubas pasiėmėme visos trys, dienos patiekalą pasidalinome į tris dalis. Saulėtą dieną, kai šiluma golsto veidą, o į saulę gali žiūrėti tik pro akinius tamsintais stiklais, toks porcijų dydis pasirodė pats tinkamiausias. Jei būtų reikėję įveikti pačiai vienai visą dienos patiekalą plius sriubą, matyt, likusią dalį būčiau miegojusi, įbedusi į kompiuterio ekraną iki skausmo atmerktas akis.

Tokį pietų variantą reikės pakartoti. Graži laukto savaitgalio pradžia... 

Vampyrai, vilkolakiai ir kitos mistinės istorijos

Skaičiau Stephen Meyer paauglių bestselerius apie vampyrus, vilkolakius, keistąją mergaitę. Pradėjau nuo "Saulėlydžio", kuri "susivalgė" lėktuvuose kaip greitas maistas. Paskui sekė "Jaunatis", o "Užtemimas" skaitėsi sunkiai sunkiai, ypač po to, kai mano mažoji / dičkė užklausė, ar ten jau taip ir taip nutiko, ar dar ne? Na, net man dingo motyvacija, nes pasirodo užsimintas epizodas yra dar neperskaitytose knygose. Iki jų dar nepriėjau.
Neperskaityti negalėjau, nes kai matau, kai knygos skaitomos, tiksliau "ryjamos" po tris/ keturis kartus., aplinkui nematant nei šviečiančios saulės, nei pasivažinėjimų dviračiais, nei jūros (čia epizodas iš atostogų Juodkrantėje), kyla natūralus klausimas, kas gi toje knygoje T O K I O, kad nematau, negirdžiu, nebendrauju ir t.t.
Na ką aš galiu pasakyti, knyga skirta romantiškoms paauglėms. Geroji dalis ta, kad vaikai ten aprašomi geri, t.y. gerai mokosi, gerbia ir (netgi) myli savo tėvus, laikosi žodžio. Skaičiau ir tokie teigiami atrodė. Visai ne tokie tikri kaip tie dvylikamečiai, apie kuriuos klausau per tėvų susirinkimus. Nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Net nežinau, ar čia tas amžiaus skirtumas lemia, ar kultūra (JAV vs Lietuva), ar tiesiog tai, kad čia romanas.
Graži pirmoji meilė. Truputį nereali. Kaip ir kitoje knygoje atsirandantis meilės trikampis. Žmogus (mergaitė) ir vampyras (berniukas arba amžinas paauglys, amžinai septyniolikos), o vėliau dar ir vilkolakis (stebėtinais tempais bręstantis berniukas, per vasarą tampantis jaunuoliu).
Ne viskas teigiama. Nuo tėvų yra slepiami tam tikri, juos galintys gąsdinti dalykai ar įvykiai. Tokie kaip mokymasis važiuoti motociklu. Jau nekalbant apie draugystes su vampyrais ir vilkolakiais. Tada knygoje pasakojama istorija tampa nuolatiniu melu tėvams, mokytojams ir visa supančiam pasauliui. Gyvenimas paraleliniame pasaulyje. Siurrealizmas. Tikrovė - tai ne tai, ką tu matai ir ką apie ją galvoji.
Istorija, nors ir pakankamai teigiama, yra pernelyg ištęsta, per daug saldi. Įdomu, ar berniukai tokias knygas skaito? Mergaičių mamos, pasirodo, skaito. Čia aš apie kitas, ne tik apie save. Savu laiku buvo "Haris Poteris", dabar "Saulėlydžio" saga. Kas toliau?
Dar yra filmai. "Saulėlydį" labiau klausiau nei žiūrėjau. Visų pirma todėl, kad knygą aš jau "pažiūrėjau" ir ekrane esantys veikėjai toli gražu neatitiko mano grožio supratimo ir to, kaip jie atrodė mano vaizduotėje. Teigiama tai, kad "mano" filmas vyko europietiškoje aplinkoje, o tikrasis filmas nukėlė už jūrų marių. Tad, kaip nebūtų keista, tai ir buvo vienintelis mano atradimas. Bandau prisiminti, ar buvo filmas, kuris bent kiek atitiko knygos susikurtą vaizdinį. Gal ne. Nors greitosiomis galiu ir neprisiminti.

Toliau tikiuosi, kad ateis pavasaris, kad bus šilta, išnyks slogos ir kitos nelemtos pavasarinės peršalimo ligos, kad sekmadienį atidarytas dviračių sezonas bus intensyvus. O dabar belieka pasidžiaugti žydinčia orchidėja. Nesugebu aš perteikti jos grožio. Tam reikia ne tik puikios technikos, bet ir gebėjimų ar bent jau meniškos akies. Gal kada nors. Po to, kai išmoksiu plaukti, nubėgsiu maratoną. Po to pradėsiu mokytis fotografuoti. Sako, kai norus/ svajones išsakai garsiai, jie tampa tikslais. Konkrečiais, pamatuojamais, apibrėžtais laike ir ... pasiekiamais.
O kol kas, kol kamuoja slogos, labai į temą būna tailandietiška sriuba. Su ryžiais šalia. Tokio stiprumo, kad pramuštų užgulusią nosį. Keista, kad šį kartą ji suveikė "atbulai", bet skonis buvo teigiamas ir iš karto atpažįstamas.

Avinžirnių paplotėliai su rikotos padažu

Šiandien kartojome avinžirnių paplotėlius, tik dar pagardinome padažu a la rikota. Radau rikotos receptą, kur naudojamas šviežias pienas, bet kažkada gavau el. paštu dar paprastesnį - iš kefyro.

Taigi, naminei rikotai reikės litro kefyro (riebiausio, apie 3 proc.), kurį tiesiog įdedu į šaldymo kamerą nakčiai, ryte išimu iš pakelio, dedu į dvigubą marlę, pakabinu, kad išvarvėtų, o vakare sumaišau su prieskoniais. Kartais prisimenu tą šaldytą kefyrą gerokai vėliau, pvz. kaip šiandien, kai norėjome, kad avinžirnių paplotėliai būtų ne tokie sausi. Rikotą sumaišiau su trintais česnakais, baziliku, provanso žolelių mišiniu ir druska su pipirais.

Avinžirnių paplotėliams naudojome (gaminau šį kartą jau ne aš) išbrinkintus avinžirnius, svogūnus, saldžiąją papriką, kukurūzų miltus ir prieskonius (aštriąją čili, druską, pipirus ir kt.). Visus ingredienttus tiesiog sutriname su elektrine trintuve, iš jų formuojame paplotėlius (galima rankomis, galima šaukštu tiesiai į keptuvę) ir kepame gerai įkaitintame aliejuje (šiuo atveju - skrudintų sezamo sėklų ir alyvuogių aliejaus mišinyje). Avinžirnių paplotėlių receptą radome Nidos receptų tinklaraštyje, tačiau jį supaprastinome ir pritaikėme savo turimoms atsargoms. Galima juos ir išvirti prieš trinant, kitą kartą reikės pabandyti. Kaip ir humus ir tahini. Skamba skaniai ir paprastai. O iš avinžirnių bus galima ir falafelius išsikepti (išvirti aliejuje). Primena turkų greitą maistą ir vegetarišką kebabo substitutą Berlyno skuboje, kai būdavo greitas ir skanus užkandis dienojant/ vakarojant Humboldthain'o parke (ech, tie metai Berlyne, pasaulio virtuvės patiekalai ir išmoktos pamokos).

Šį kartą be nuotraukų. Vis tiek jos ne labai skanios :).