2010 m. liepos 25 d., sekmadienis

Belgiškos bulvytės

Kadangi karštis nesibaigia, mėsos valgyti dieną, o net ir vakare nesinori, bet norisi kažko tokio skanaus ir neįprasto, bet karšto maisto, vėl griebėmės midijų patiekalo. Šį kartą papildomai dar pasigaminome bulvyčių. Bulvytes kepiau dviem būdais. Pirmas buvo paprastas - supjaustėm lazdelėm, apvirėm ir kepėm orkaitėje, kol gražiai apskrudo. Antrasis - bandėmė belgiškų bulvyčių receptą. Įkvėpimo ieškojome internete, tad vienos nuorodos tikrai nepateiksiu. Pagrindinė mintis, kad bulvės turi būti kepamos du kartus tam, kad viduje liktų minkštos, o išorė - traški. Taigi, bulvytės supjaustomos lazdelėmis, palaikomos pamerktos šaltame vandenyje, gerai nuplaunamos, nusausinamos ir porcijomis kepamos įkaitintame aliejuje. Aš kepu paprastoje gilioje keptuvėje, augaliniame aliejuje. Iškeptas bulvytes nusausinau ant popierinio rankšluosčio, ataušinau. Kadangi valgyti labai norėjau, tai rekomenduojamo pusvalandžio tarp dviejų kepimų neišlaukiau. Antrą kartą bulvytes kepinau, gol gražiai parudavo. Plonesnės lazdelės apskrudo labiau, bet skonio nesugadino. Iškeptas bulvytes vėl nuvarvinau ant popierinio rankšluosčio, paskaninau druska, baltaisiais pipirais ir saldžia paprika. Buvo skanu, bet tobulėti dar yra kur.




Kai šiandien 11 val. buvo įmanoma važiuoti dviračiu, kai jaučiau, kad vėjas netgi gaivina, jau atsirado viltis, kad oro temperatūra išliks maloniai šilta ir termometras rodys tik 25 laipsnius, o saulė slėpsis už debesų. Tačiau, termometras prieš saulę vis dar rodo 45 laipsnius, o saulė toliau sėkmingai kepina. Ir nors ledų kameroje kaip niekad daug, o bėgti ar važiuoti dviračiu galima tik ryte ar vakare, džiaugiuosi, kad galiu mėgautis visais šios vasaros malonumais: saule, maudynėmis, bėgimu, dviračiais. Ne taip, kaip prieš porą metų, kai lūžus pėdai pusę vasaros judėjau su ramentais ir tik pasvajoti galėjau apie maudynes ežere, baseine ar jūroje. Taigi, svarbu elgtis saugiai saulėje ir vandenyje ir neverkšlenti, kad viskas čia blogai. Net bulvytes galima valgyti tokiame karštyje, ir džiaugtis, kad jau yra šviežių šiųmečių bulvių.

2010 m. liepos 22 d., ketvirtadienis

Žudantis karštis ... pieno - ledų - braškių kokteilis

Nežinau, kaip kitus, bet mane toks oras slegia prie žemės. Gerai, kad dar kontoroje šiokį tokį vėsų orą pučia. Priešingu atveju, gulėčiau paslika ir nesikelčiau. Kaip vaduotis nuo galvos skausmo, pilančio kūną karščio ir užklumpančio liūdesio? Galima gerti šaltą gazuotą ar negazuotą vandenį, vandelį su citrina ir ledukais. O gal geriau tuos ledukus dėlioti ant įkaitusių kūno vietų, kad nors kiek taptum darbingas. Gaila, kad darbo vietoje ir darbo metu tas sunkiai įgyvendinama. Užtat realu ir įmanoma yra pasigaminti gaiviai vėsų ir vasariškai raudoną pienišką ledų ir braškių kokteilį.

Sočiai ir skaniai atsigeria 7-8 žmogeliukai:

* plombyro batonėlis (tas didelis)
* 2 l pieno (ir be jokios apgaulės, tikrai 2 litrai)
* 1 l saldytų trintų braškių su cukrumi

Viską suplakti su plaktuvu ir serviruoti stiklinėse taurėse su storais šiaudeliais.

Kokteilis puikiai atgaivina karštą dieną ir yra įdomi alternatyva tiesiog ledams.
Dieną, kai jau šeštą ryto važiuojant dviračiu atgaivina tik nuo judėjimo kylantis vėjas, o saulė spigina taip, kad pasigailiu, neužsidėjusi akinių nuo saulės. Smagu važiuoti ryte - sutinku margų žmonių. Jaunuolių porelę, neskubančiu žingsniu grįžtančią iš vakarinio pasimatymo, pavargusį benamį, tempiantį savo mantą ir tuščių butelių krepšį, bėgikus ir kitus dviratininkus, bėgančius ir važiuojančius įvairiomis kryptimis. Kiemsargiai šluojantys gatves. Darbininkai, genantys medžius Gedimino pr., kuris stebina savo paradiškumu, ramybe ir tuščiomis gatvėmis.
Rytas - ypatingas. Ir ne tik žmonėmis, bundančiu miestu. Tokiu metu dar jaučiama šiokia tokia nakties gaiva, kurią pramaišiui keičia auštančios dienos karštis. Karštis, kuris paskui spaus prie žemės, vers ieškoti pavėsio, vėjo, šaltųjų gaiviųjų gėrimų ir ledų.
Kur gi dingo tos mūsų garsiosios lietuviškos vasaros? Galima liūdėti, o galima ir pasidžiaugti, kad ekonominės krizės laikais karštieji orai aplanko mus čia, vietoje, kad nereikia ieškoti saulės ir šilumos kažku toli, o visa tai gali rasti čia, kad ir Vilniuje. Valakampių ar Žirmūnų paplūdimiuose, kur knibžda miestiečių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Prie Baltojo tilto, kur galima ramiai ant pledo išsitiesti ir leistis į neskubrias šnekas, gurkšnoti vyną ar vandenį su citrina, leisti aitvarus. Nesu leidusi aitvaro, bet planuoju tą įgyvendinti dar šią vasarą. Gal net prie to paties Baltojo tilto. Turėtų būti smagu.

2010 m. liepos 11 d., sekmadienis

Midijos balto vyno ir grietinėlės padaže


Kai taip karšta, kad ant asfalto matai miražą ir tik dar labiau norisi gerti, gerti vandens, kažko, kas numalšintų tą kankinantį ir iš vidaus deginantį troškulį, kai mintis apie bėgimą ar važiavimą dviračiu atrodo nelabai viliojanti, o kondicionuojamas prekybos centrų oras tampa tikra atgaiva kūnui, kai imi geru žodžiu minėti automobilius, turinčius klimato kontrolę, tuomet alkis ateina kažkada vakarop, o norisi kažko TOKIO, na, skanaus, neįprasto, vėsaus ir primenančio atostogas prie vandenyno.
Nors buvo valstybinė šventinė diena, kurią tautiečiai šventė kas Kernavėje, dalyvaudami gyvosios archeologijos dienose, kas lydėjo Vytautą Didyjį į Žalgirio mūšio vietą Lenkijoje, man norėjosi tvarkyti namus, siurbti kilimus, plauti grindis ir, paskui, įgavus švaraus lyg naujai atgimusio žmogaus vaizdą pasigaminti KAŽKĄ TOKIO vakarienei.
Tas kažkas tokio - midijos balto vyno ir grietinėlės padaže. Šį kartą be belgiškų keptų bulvyčių, o tiesiog su šviežios bagetės riekelė. Arba tol, kol tos bagetės buvo :). Na taip, žinau, čia mano silpnybė todėl ir neperku bagetės taip dažnai kaip norėčiau.

Reikia (2 asm.):
* 2 kg midijų
* keleto česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų (sugedo mano spaustuvas)
* 1 smulkiai kapoto svogūno
* 1 aštraus pipiro
* 300 ml balto sauso stalo vyno
* 200 ml grietinėlės (šį kartą naudojau 35 proc.)

Alyvuogių aliejuje (nes neturėjau sviesto) pakepinau česnakus, svogūnus ir paprikas, paskaninau provanso žolelėmis, mairūnais, bazilikais, baltaisiais pipirais, subėriau perplautas midijas, supyliau vyną, po poros minučių - grietinėlę. Kadangi šį kartą pirkome jau paruoštas midijas (plautas ir apvirtas), pats procesas buvo greitas ir malonus. Valgėme su bagetė, paskaninta česnakiniu sviestu, arba tiesiog su bagete. Su gerai atšaldyto balto sauso vyno taure. Kad būtų gaiviau, įsibėriau ledukų.

Kitą kartą bandysiu gaminti šviežias midijas. Mačiau Prismoje, tikiu, kad yra ir kitose vietose. Ir bandysiu kepti belgiškas bulvytes. T.y. tas bulvytes, kurios kepamos du kartus.
Vis dažniau aplanko jausmas, kad valgau vis skaniau ir geriau. Ir net nepalyginama su tuo, ką valgiau ar gamindavau prieš kokį dešimtį metų. Kokybė pagerėjo tiek pačių produktų, tiek patiekalų, t.y. pats maisto gaminimo procesas, arba kitaip sakant, technologija, pasikeitė. Dėl to visai neliūdžiu, o tik anksčiau tyliai, o dabar vis garsiau tuo džiaugiuosi. Ir sumažėjo apsilankymų viešojo maitinimo įstaigose. Na, neskaitant pietų darbo metu. Bet kai norisi skanesnės vakarienės, ji dažniau ateina į namus, nei mes dėl jos - iš namų. Nors pasiilgstu to ramaus sėdėjimo ir plepėjimo apie nieką, arba apie kažką svarbaus, paskui ramaus ėjimo per naktinį Vilnių namo. Be automobilio. Be galvos skausmo, kad reikia grįžti iki kažkur paliktos mašinos. Gal todėl vis dažniau man traukia sukti dviratį link senamiesčio, Serikiškių parko, Vilnelės ir Užupio. O gal tai tiesiog vaikystės ir paauglystės vietų lankymas? Kažkodėl tie prisiminimai aplanko vis dažniau. Tie iš ankstenių, dar mokyklinių, laikų. Jie tikrai buvo labai skurdūs patiekalų įvairovės prasme, nors skonis iki šiol nepamirštamas - niekas kitas taip skaniai negamino kaip mama. Bet linksmi ir gausūs išdaigų, su draugais ar su sese aplankytomis vietomis, perskaitytomis knygomis. Dabar - pats laikas nugalėti visas ankstesnes baimes, išmokti iki šiol neišmoktus dalykus, patirti naujus įspūdžius ir suprantu, kad džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir metais, ir kad nenoriu grįžti atgal. Noriu gyvet šia diena ir žinoti, kad rytoj bus tik geriau. Ir nesvarbu, kad šiandien (galbūt) ne viskas atrodo taip gražu ar gera.