2010 m. spalio 14 d., ketvirtadienis

Vairuotojau - tu kelyje ne vienas

(7 klasės mokinės namų darbas - laiškas neatsakingam vairuotojui)


*****
Uodas. Net jis turi teisę gyventi. Ir išgyveno. O mano sesuo ne. Ir tai tavo kaltė.

Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę, neik, kai dega raudona šviesa, nebėk, nežiopsok. Bet juk ne vien mes atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, visada atsiras, kas nors, kas toli gražu nebus nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, žmogus negali suprasti..?

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės - Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį apsikuopimą prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 7.00.Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Aštuntą turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. 7.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos espresso.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia. Bet ant jos neįmanoma pykti. Ji krykštauja, džiaugiasi žiema taip, kaip tik ji viena temoka.

[Popietė. Tu.] Tu lėtai slenki Šilo tiltu. Kamštis. Klausai muzikos, geri kavą. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga šypsodamasi, įraudusi nuo vėjo. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmus. Įsikimba man į ranką ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] pajudi iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti puodelio. Viena ranka ant vairo. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys išsiplečia.

Žviegia stabdžiai. Bumbt. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo bamperio. Ji krenta. Jos lūpose nebylus klyksmas. Bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko. Kažkas renka 112. Tu išlipi iš mašinos., kraujuojančia galva, atrodai baisiai. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Trys mėnesiai po avarijos. Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Guli sutvarstytas, daugybiniai kaulų lūžiai, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... nebegaliu žiūrėti į savo sesers žudiką. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Jau susitaikiau su netektimi. Na taip, iki galo skausmas niekada nepraeis. Bet jau geriau prisiminsiu savo seserį, tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Atleidau tau, vairuotojau. Nejautros būsena gelbsti mane. Žinau, kad ir tau sunku. Tavo gyvenimas byra. Laukia kalėjimas. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, gerbk kitų gyvybes. Bent jau dėl mano sesers. Jos atminimui.

2010 m. spalio 13 d., trečiadienis

Tinginio "Napoleonas"

Žadėjau draugei, kad įdėsiu Napoleono receptą, tad tęsiu jį dabar, bet įrašas bus be nuotraukų, nes jų tiesiog neturiu.

Tinginio Napoleonas

  • Puses kilogramo lakštų (5 vnt.)
  • 800 g sviesto, išsukto iki baltumo (pora šaukštų cukraus pudros)
  • 385 g sutirštinto pieno su cukrumi (nedidelė skardinė)
  • 0,5 l rūgščios uogienės (bruknės, spanguolės; su juodaisiais serbentais man buvo per saldu).

Lakštus pirkau, todėl ir vadinu šį tortą "tinginio". Būna visuose prekybos tinkluose, kepa "Dzūkija" ir kiti. Aš, aišku, per vėlai pagalvojau pažiūrėti, ką gi aš nusipirkau. Kažkada paauglystėje su draugėmis prieš Naujųjų Metų sutikimą gaminome tikrą Napoleoną, tai peiliu kapojome sviestą, bėrėm miltų, buvo balta, žiemiška ir šilta.

Paprastai vieną lakštą paverčiu trupiniais, bet kai yra tik 5, tai gaila ir, kad turėčiau trupinių, apipjausčiau lakštų šonus ir tik tada tepiau kremu.

Kremui sviestą (kambario temperatūros, ar vos pašildytą mikrobangų korsnelėje) išsukau su cukraus pudra iki baltumo ir purumo. Įmaišiau šiltą kondensuotą pieną, viską išmaišiau iki vientisos masės. Dalį pasilikau torto viršaus aptepimui, o likusią dalį sumaišiau su trintais juodaisiais sebentais (jau buvo šaldyti su cukrumi). Skaniau su bruknėmis ar spanguolėmis (tada vos rūgštu ir vos saldu). Šiuo kremu pertepu visus sluoksnius, o ant viršaus tepu kremą be uogų.
Padedu šaltai (nakčiai). Kitą dieną dar kartą gražiai (jei pavyksta) apipjaunu šonus ir su peiliu papuošiu viršų ir šonus trupiniais.

Valgyti kitą dieną, t.y. antrą dieną po sutepimo, tada krmas jau būna gerai susigėręs ir tortas gaunasi drėgnai trapus.