Kai sugalvojau aprašyti vaikystės tradicinius savaitgalio pusryčius, sumąsčiau susirasti kažką panašaus interneto platybėse. Radau labai įdomų ir išsamų straipsnį apie blynus, blynelius ir sklindžius, tad čia nesiplėsiu, kuo skiriasi blynai, blyneliai, lietiniai, sklindžiai ir pan.
Sekmadienis, Kernavė, birželio 13-oji, sesės gimtadienio rytas. Puiki proga kažkam neįprastam. Kažkam netradiciniam. Kažkam labai senai patirtam ir (iš tiesų) labai tradiciniam. O tai būdavo taip vadinamas dažinys. Dideli miltiniai blynai ir bulvių košė su spirgučiais.
Reikia turėti didelę kaitlentę, nes visi patiekalai arba patiekalo sudėtinės dalys turi gamintis vienu metu. Maža to, kad rankos turi dirbti pagreitintu ritmu, smegenys planuoti visą procesą, akys matyti, kam jau laikas, kam nelabai, reikia nusiteikti intensyviam darbui, dar intensyvesniems kvapams (spirgai!!!!), ir užplūstantiems vaikystės prisiminimams.
Kai kartu su sese eidavome į luna parką Vingio parke, ar pasisupti sunkiai, lėtai ir ilgai įsisiūbuojantiems laiveliams Sereikiškių parke. Arba kai žiūrėdavome kino filmus (kokius du ar tris iš eilės) viename iš daugelio Vilniaus kino teatrų. Kai skaitydavome knygas nuo ryto iki vakaro ir džiaugdavomės, kai mama pakviesdavo pusryčių, pietų ar vakarienės.
Tada sekmadienio pusryčiai būdavo aukštaitiškas (tėčio gimtinės) dažinys, t.y. dideli kvietiniai miltiniai blynai su dažiniu - bulvių koše su spirgais.
Jei gerai pamenu, tai spirgai vaikystėje būdavo iš kaimiškų rūkytų lašinių, kaimiškų ašaras išspaudžiančių svogūnų. Pamenu, sesė imdavo tik spirgius, o man reikėdavo ir "skystymėlio" (a la taukai). Taigi, vaikystės klasika:
Dideli kvietiniai miltiniai blynai su bulvių koše su spirgais
Blynų tešlai imu šiuos produktus: kiaušiniai, miltai (ekstra), pienas, druska pagal skonį
Jei mūsų mažai, imu vieną kiaušinį, jei daugiau - du ir daugiau. Vietoj pieno imu kartais gazuotą mineralinį vandenį, tada nelieka guziukų ir tešla būna vientisa. Jei naudoju pieną, tai paprastai nereikia riebalų keptuvei, nes pienas jau savaime yra nelabai liesas.
Spirgams imu naminius rūkytus lašinius, perku karšto arba šalto rūkymo šoninę. Supjaustau smulkiais kubeliais ir kaitinu keptuvėje. Įpusėjus procesui, t.y. kai spirgučiai tampa auksinės spalvos, sudedu smulkiai pjaustytus svogūnus ir skrudinu, kol viskas gražiai paruduoja. Šį kartą pavyko pasiekti kone tobulą rezultatą - spirgiai dar nesusvilo, bet jau buvo tamsiai rudos spalvos ir labai traškūs.
Bulvių košę galima virti iš bulvių, iš bulvių dirbsnių ir įvairių mišinių - kaip širdis, laikas ir kišenė leidžia. Yra buvę, kad košę sumeistrauju per 10 minučių iš Knorr bulvinių dirbsnių, nors labiau vertinu naminių bulvių košę.
Dažinį vagome keliais variantais. Pirmasis, kai blyną suvyniojame į rulonėlį, susmulkiname kąsneliais ir dažome į košę, pagardintą spirgučiais su svogūnais:
Antras variantas, kai tiesiame blyną, ant jo dedame bulvių košę, spirgučių ir svogūnų mišinį, viską suvyniojame į rulonėlį, imame į ranką ir valgome:
Pirmuoju variantu galima suvalgyti mažiau košės, bet daugiau blynų. Antrasis variantas labai sotus. Du blynai ir jau viskas. Sotumas iki vakaro garantuotas.
Prisimenu tetos gamintą dažinį kaime ant Šventosios upės kranto. Kaime buvo krosnis, kurioje blynai ilgai išlikdavo šilti ir įgaudavo mieste nepakartojamą skonį ir kvapą. Nerealu, kaip iš nieko gali gimti sotūs, maistingi ir netgi labai riebūs, nesveiki ir pilni cholesterolio pusryčiai. Arba galima formuluoti taip, kad nerealu, kaip tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, o toks dažinys, papūtus visokiems viduržemio jūros dietos vėjams, gali išnykti be pėdsakų. Būtų gaila. Bent jau man.
Bet kol esame mudvi su sese, dažinys bus. Retai, sekmadieniais, gimtadienio proga, bet bus. Bent jau prisiminimuose. Geriau, kad realybėje. Ir iš tikrų, naminių kaimiškų lašinių, bulvių ir svogūnų.
Pranešimai
