Pomidorai - tai kažkas tokio, ką galėčiau valgyti kasdien. Ištisus metus. Pusryčiams, pietums, vakarienei. Žalius (t.y. neapdorotus), virtus, keptus, trintus, džiovintus. Sriubas, troškinius, salotas, padažus. Na, žodžiu, viską, į kieno sudėtį įeina žodis pomidoras.
Čia, šitoje Mamos pintinėje, sudėjau visų rūšių pomidorus tam, kad pabaigtų nokti, nes pomidorai tiesiog privalo būti prinokę, kvepiantys saule, sodrūs savo spalva, saldūs ir rūgštūs, kvepiantys sodu ir žeme. Sako, kad pomidorai - ne daržovė, o vaisius. Nežinau. Pomidoras yra tiesiog rugpjūčio atradimas, tas vienintelis, dėl kurio galima pamesti galvą, atmintį ir jam skirti laiko tiek, kiek reikia, kad taptų nauju skonio atradimu, neįprastu ar nauju, arba seniai žinomu patiekalu, kurio atsiminimas ilgai dar šildys širdį ir primins tą nerealų skonį burnoje. Ypač žiemą, kai pomidorai iš parduotuvės yra tik šitų tikrų pomidorų avataras, šiltas ir skanus prisiminimas. Vien dėl pomidorų galėčiau gyventi ten, kur nuolat šilta. Izraelyje?
Kai yra pomidorų, riekė juodos duonos, tai net nekyla jokių minčių, ko norėčiau pusryčiams.
Taigi, skrudintuvėje (tosteryje, liaudiškai) paskrudinau juodą gerą lietuvišką duoną (kvapas - lyg šviežiai keptos duonos, užkvimpa visa virtuvė), užtepiau varškės sūrio (turėjau pirktinio, šiaip tepu a la naminę rikotą su prieskoniais) ir sudėjau pomidorus. Pomidorus nuplikau verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupu odelę, išimu sėklas ir likusią kietą dalį supjaustau smulkiais gabaliukais. Pabarstau druska, šviežiai maltais pipirais ir šviežiu ar džiovintu baziliku, grūstu česnaku. Galima įvarvinti ir alyvuogių aliejaus. Šį kartą buvo be jo, nes su varške.
Beje, bazilikas buvo tamsiai violetinis. Gražiau su žaliu, bent jau man. Skanu lygiai taip pat.
Pranešimai
