Vampyrai, vilkolakiai ir kitos mistinės istorijos

Skaičiau Stephen Meyer paauglių bestselerius apie vampyrus, vilkolakius, keistąją mergaitę. Pradėjau nuo "Saulėlydžio", kuri "susivalgė" lėktuvuose kaip greitas maistas. Paskui sekė "Jaunatis", o "Užtemimas" skaitėsi sunkiai sunkiai, ypač po to, kai mano mažoji / dičkė užklausė, ar ten jau taip ir taip nutiko, ar dar ne? Na, net man dingo motyvacija, nes pasirodo užsimintas epizodas yra dar neperskaitytose knygose. Iki jų dar nepriėjau.
Neperskaityti negalėjau, nes kai matau, kai knygos skaitomos, tiksliau "ryjamos" po tris/ keturis kartus., aplinkui nematant nei šviečiančios saulės, nei pasivažinėjimų dviračiais, nei jūros (čia epizodas iš atostogų Juodkrantėje), kyla natūralus klausimas, kas gi toje knygoje T O K I O, kad nematau, negirdžiu, nebendrauju ir t.t.
Na ką aš galiu pasakyti, knyga skirta romantiškoms paauglėms. Geroji dalis ta, kad vaikai ten aprašomi geri, t.y. gerai mokosi, gerbia ir (netgi) myli savo tėvus, laikosi žodžio. Skaičiau ir tokie teigiami atrodė. Visai ne tokie tikri kaip tie dvylikamečiai, apie kuriuos klausau per tėvų susirinkimus. Nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Net nežinau, ar čia tas amžiaus skirtumas lemia, ar kultūra (JAV vs Lietuva), ar tiesiog tai, kad čia romanas.
Graži pirmoji meilė. Truputį nereali. Kaip ir kitoje knygoje atsirandantis meilės trikampis. Žmogus (mergaitė) ir vampyras (berniukas arba amžinas paauglys, amžinai septyniolikos), o vėliau dar ir vilkolakis (stebėtinais tempais bręstantis berniukas, per vasarą tampantis jaunuoliu).
Ne viskas teigiama. Nuo tėvų yra slepiami tam tikri, juos galintys gąsdinti dalykai ar įvykiai. Tokie kaip mokymasis važiuoti motociklu. Jau nekalbant apie draugystes su vampyrais ir vilkolakiais. Tada knygoje pasakojama istorija tampa nuolatiniu melu tėvams, mokytojams ir visa supančiam pasauliui. Gyvenimas paraleliniame pasaulyje. Siurrealizmas. Tikrovė - tai ne tai, ką tu matai ir ką apie ją galvoji.
Istorija, nors ir pakankamai teigiama, yra pernelyg ištęsta, per daug saldi. Įdomu, ar berniukai tokias knygas skaito? Mergaičių mamos, pasirodo, skaito. Čia aš apie kitas, ne tik apie save. Savu laiku buvo "Haris Poteris", dabar "Saulėlydžio" saga. Kas toliau?
Dar yra filmai. "Saulėlydį" labiau klausiau nei žiūrėjau. Visų pirma todėl, kad knygą aš jau "pažiūrėjau" ir ekrane esantys veikėjai toli gražu neatitiko mano grožio supratimo ir to, kaip jie atrodė mano vaizduotėje. Teigiama tai, kad "mano" filmas vyko europietiškoje aplinkoje, o tikrasis filmas nukėlė už jūrų marių. Tad, kaip nebūtų keista, tai ir buvo vienintelis mano atradimas. Bandau prisiminti, ar buvo filmas, kuris bent kiek atitiko knygos susikurtą vaizdinį. Gal ne. Nors greitosiomis galiu ir neprisiminti.

Toliau tikiuosi, kad ateis pavasaris, kad bus šilta, išnyks slogos ir kitos nelemtos pavasarinės peršalimo ligos, kad sekmadienį atidarytas dviračių sezonas bus intensyvus. O dabar belieka pasidžiaugti žydinčia orchidėja. Nesugebu aš perteikti jos grožio. Tam reikia ne tik puikios technikos, bet ir gebėjimų ar bent jau meniškos akies. Gal kada nors. Po to, kai išmoksiu plaukti, nubėgsiu maratoną. Po to pradėsiu mokytis fotografuoti. Sako, kai norus/ svajones išsakai garsiai, jie tampa tikslais. Konkrečiais, pamatuojamais, apibrėžtais laike ir ... pasiekiamais.
O kol kas, kol kamuoja slogos, labai į temą būna tailandietiška sriuba. Su ryžiais šalia. Tokio stiprumo, kad pramuštų užgulusią nosį. Keista, kad šį kartą ji suveikė "atbulai", bet skonis buvo teigiamas ir iš karto atpažįstamas.

Berlynas, berlynalė, Bartas ir brunch'as ... ir kitų tautų maistas

Vos tik spalio mėnesį AirBaltic paskelbė apie tiesioginius skrydžius į Berlyną, puolėm pirkti bilietų ... Pradžioje turėjome skristi trise, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, likome dviese. Nepaisant to, kad keliskart keitė skrydžio laiką, apmokestino check-in'ą (vienam keleiviui - 5 eurai) oro uoste, kelionė buvo trumpa ir lengva - su lietuviškais laikraščiais, "Saulėlydžiu" iš dukters dažniausiai skaitomų knygų lentynos, ir nežmonišku karščiu (bendrakeleivių veidais tekėjo prakaitas, o man patiko, kad buvo šilta :)).
Jaučiu nostalgiją Berlynui, kur gyvenau su mažąja beveik dvejus metus. Buvo intensyvus, sunkus, gražus ir įsimintinas mano gyvenimo periodas. Tad visad malonu sugrįžti ten, kur kurį laiką buvo namai, kur dirbta, eita į darželį, sportuota, pažinta daug naujų įvairių tautų ir kultūrų žmonių.
Iki šiol yra likę draugų, kuriuos gera matyti, kalbėti, prisiminti ir pasvajoti. Man patinka klejoti po miestą be žemėlapio, žinoti metro ir autobusų maršrutus, prisiminti mėgiamus patiekalus ir parduotuves, kavines. Savaitgalis sutapo su jubiliejine 60. Berlinale - tarptautiniu kino festivaliu, kurios žiuri nare kažkada buvo ir Ingeborga Dapkūnaitė. Ta proga apsilankėme Šarūno Barto filme "Indigene d'Eurasie", į anglų išversta kaip "Eastern Drift", o kaip tautiečiai verčia dar nežiūrėjau, nes norėjau išlikti sąžininga sau (įspūdžių prasme).
Filmas - niūrus. Toks tikras lietuviškas, depresiją keliantis filmas, kuris pasakoja apie nelaimingą, nesėkmingą nusikaltėlio (narkotikų prekeivio) gyvenimo epizodą. Veiksmas vyksta Paryžiuje ir Prancūzijoje, Vilniuje, Maskvoje ... Jei mes save pasauliui pristatome tokiais filmais, kur tik nusikaltėliai, narkotikai, prostitutės, purvas, keiksmai, mažai šypsenų, tai pasidaro labai liūdna. Filmas ištęstas, lėtas, nuo pat pradžios žinai, kad tam veikėjui blogai baigsis, o jo kelionė iki tos pabaigos labai greitai tampa neįdomi. Na, čia tai filmas, o kur dar kūrybinės grupės prisistatymas ar pasisakymas, net nežinau, kaip tą pavadinti. Nors salė buvo pilna, filmo pabaigos daugelis ir nesulauke. Žmonės nekantrūs, savo nuomonę labai aiškiai parodė, išeidami iš kino salės. Mes pabaigos sulaukėme, bent jau filmo. Ką kalbėjo filmo kompozitorius jau nebeišgirdome, pakako režisieriaus palemenimų, prodiuserės pakalbėjimų. Na, geriausią įspūdį paliko aktorė, kurios kalba bent jau skambėjo entuziastingai, žvaliai, ko lietuviams labaaai trūko. Kodėl negali pakalbėti kaip žmonės, kurie didžiuojasi tuo, ką daro, iš kur kilę, o ne kalbėti lyg atsiprašinėtų už tai, kad buvome mes toje sovietų imperijoje, todėl va ir realybė mūsų tokia, kokia ji yra. Čia gal taip ir sutirštinau spalvas, bet kad vaizdelis iš tiesų buvo ne koks ... Patikėsiu, jei kritikai negailėjo gerų žodžių. Čia, kaip sakoma, tebuvo balsas iš publikos.

Berlyne man patinka sekmadieniai. Ir sekmadieniniai brunch'ai. Brunch - tai breakfast ir lunch, t.y. du viename. Pradedi pusryčiauti, o baigi pietauti. Populiaru susitikti su draugais, giminėmis, švęsti gimtadienius ir valgyti brunch'ą. Kainos įvairios, mačiau nuo 9 iki 13 eurų, įskaitant gėrimus arba ne. Paprastai trunka iki 13 val. ar ilgiau.
Šį kartą brunch'ui pasirinkome Prenzlauer Berg rajoną. Aš jį lyginu su Užupiu. Tai Rytų Berlyno rajonas, po Berlyno sienos griūties išgyvenantis renesansą - kapitališkai renovuojami namai, nuomos kainos kyla, keliasi jaunos ir progresyvios šeimos. Daug kavinių, restoranų, barų. Kulturbrauerei. Alternatyvaus jaunimo. Bioparduotuvių. Užėjome į pirmą pasitaikiusią vietą, kuri siūlė brunch'ą - į itališką Trattoria kur pasitiko itališkai/ vokiškai kalbantys juodaplaukiai tamsūs italai. Kaina - 9 eurai asmeniui (be gėrimų), ir gali valgyti iki 16 val. Jei tik yra noro tiek laiko bendrauti ir būti. Niekas niekur neskubina, nevaro. Meniu - viskas nuo užkandžių, salotų, iki karštų patiekalų ir desertų. Ar reikia paminėti, kad tiesiog privalu buvo paragauti lazanijos ir tiramisu? Na, ir visa kita: kepti šalti baklažanai, paprikos, cukinijos. Itališkai vokiškos salotos - tiek šviežių daržovių, tiek virtų. Kepti kalmarų žiedai, vištos blauzdelės ir kumpeliai, maltos mėsos kukuliai pomidorų padaže, pasta (vamzdeliai), ryžiai ir t.t., visko net ir neperagavau. Tiramisu tiesiog tirpo burnoje, sausainiai neper sausi ir neper šlapi. Tiesiog tokie, kokių reikia. Draugė atsiuntė receptą, bandysiu gaminti. Kažkada jau bandžiau, bet gavosi pernelyg šlapias. Nors ir skanus.
Čia mobiliu darytos mūsų kavinukės nuotraukos: viduje, ir iš lauko:



Aš visad maniau, kad lazanijos įdaras turi būti storesnis, o čia atrodė, kad lakštai dedami vienas ant kito, be jokio įdaro, o įdaras pilamas kaip padažas ant viršaus. Bet skanu, nebūčiau patikėjusi. Reikės pasižvalgyti internete itališkų lazanijos receptų ...

Vos atskridus labai norėjau suvalgyti kebabą. Tikrą kebabą su visais padažais ir salotomis. Ir būtinai atsigerti ayrano (jogurto gėrimas). Pasiilgstu paprasto kebabo. Bandžiau valgyti kartą prie Kauno, paliko slogų įspūdį, tad norėjosi jį pagerinti. Berlynas tam puikiausiai tiko. Puikus karštas greitas maistas vos už 2,50 euro. Skanu. Ir daug salotų :). Mėgstu turkišką duoną. Jos visad duodavo prie salotų užeigoje, kur pirkdavome salotas išsinešti pietums. Gal nelabai sveika ją valgyti kiekvieną dieną, bet retkarčiais skanu.

Vakarienei - tradiciškai indų arba tailando virtuvė. Šį kartą laimėjo indų virtuvė ir aviena madras, o krevetės vindalu stiliumi. O kur dar alaus bokalas tikrame Biergartene (Prater, Kastanienallee) ... Tad iki kito karto, tschüss!

Šerlokas Holmsas pagal Gajų Ritčį

Mėgstu kiną. Mėgstu filmus žiūrėti kino teatre. Aišku, dabar nebe taip kaip vaikystėje, kai išeini su sese visai dienai ir tūnai kino teatre. Kai bilietai kainavo juokingai mažai. Man į kiną nueiti kompanijos nereikėdavo. Juk eini žiūrėti filmą, o ne bendrauti. Be to, turi pakankami laiko gyventi tuo, ką matai. Priimti ar nepriimti. Pasitari, pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ... pati su savimi. Taip buvo anksčiau. Anksčiau ir laiko suvokimas buvo kitas. Ir laiką skirstydavai kitaip. Juk susitarti reikėjo tik su savimi.
Dabar einu rečiau. Arba visai retai. Guy Ritchie filmas apie legendinį Šerloką Holmsą (Sherlock Holmes) buvo ta reta išimtis ir malonumas. Ir staigmena tiek man, tiek mano draugei gimtadienio proga. Ar būčiau kada pagalvojusi, kad ėjimas į kiną gali būti staigmena ir dovana gimimo dienai. Ne. O pasirodo, gali. Ir proga prasieiti šaltą žiemišką vakarą. Kartu patirti kažką. Tas kažkas, tai nauji įspūdžiai, naujas požiūris į seną personažą. Arba tiesiog turėti naują temą pokalbiui. Ypač, kai per metus mataisi taip retai, kad gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Aš užaugau su Šerloku Holmsu. Su Erkiuliu Puaro, mis Marpl. Aš ir dabar juos skaitau. Ir atrandu kažką naujo. Arba tiesiog pabūnu su gerais senais draugais. Su kuriais jauku, pažįstama ir artima. Ypač dabar, kai gyvenimas kasdien atneša siurprizų, tiek malonių, tiek ne. Kai galva nenori nei darbo, nei rimtų skaitymų. Kai svajoji apie atostogas prie jūros su knyga. Tada bendrauju su šiais senais draugais.

Iki šiol filmas apie Šerloką Holmsą, tai klasikinis rusų pastatymas. Kur Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas tikri angliški džentelmenai, kur galioja aiškios mandagumo, gero elgesio, ar tiesiog 'džentelmeniškos' taisyklės. Visi kiti filmai būdavo kažkas neišbaigta, ne taip, kaip turi būti.
Na, šis naujasis filmas mane nustebino. Ne ta prasme, kad nesitikėjau to pamatyti. Juk žiniasklaida rašė, kad jis kitoks ir pan., ir t.t. Nustebino ta prasme, kad man patiko. Linksminausi nuo pirmo kadro iki titrų. Ir man patiko toks Šerlokas Holmsas. Kaip mano draugė įvardino, 'rokeriškas'. Man jis - žmogiškas, su savo silpnybėmis, sąžinės kompromisais, galintis kažką įsimylėti ir nešioti tą jausmą ilgus metus. Toks gerietis 'blogiukas', nevengiantis apgaulės (vien ko verti jo turimi visrakčiai), muštynių ar bokso, ėjimus galvojantis tiesiog eigoje. Kai paprastai rodo muštynes juk negalvoji, kodėl daromi tam tikri smūgiai. Na, tiesiog nespėji sekti ir visko sugaudyti. Čia netgi parodo metodiką ir pagrindimą, kodėl tam tikras smūgis bus daromas. Na, pvz. smūgis į kepenis alkoholio nevengiančiam žmogui gali jį 'atjungti' ilgam. X smūgis turės poveikį Y, sugis per n dienų, o pilnai pasveiks per m mėnesių. Ir dar viskas pademonstruojama lėtai, o tik paskui kaip tai atrodo realiu laiku. Na, super. Ne todėl, kad mėgčiau smurtą ar muštynes. O todėl, kad tos muštynės atrodo visai logiškos ir turinčios konkretų tikslą. Čia matyt penas mano racionaliam protui.
Džiugu, kad atsiranda tokių filmų. Ironiškų, nebijančių į knyginį personažą pažvelgti kitaip. Jei ne istoriniai rūbai, tas veiksmas galėtų vykti šiomis dienomis. Juk masinio naikinimo ginklas, manipuliacija žmonių grupėmis, valdžios siekimas aktualūs ir dabar. Kai vis dažniau kalbama apie valdžios viešuosius ryšius, 'juodąsias technologijas' rinkimų metu, opoziciją ir poziciją, šis filmas atrodo savo vietoje ir savu laiku ... Kada bus kitas?