Upėtakis su cukinija

Dviems žmonėms:

2 upėtakiai

citrina (turėjau tik žaliąją citriną)

pora gabaliukų, apie 50 g, sviesto

nedidelė cukinija

keletas morkų

svogūnas (neturėjau)

Upėtakius marinuoju su druska ir pipirais, pjaustytais svogūnais, lauro lapu. Prieš kepimą dažnai lauro lapus nuimu, nes man jie suteikia kartumo.

Gaminu dvi atskiras porcijas aliuminio folijoje. 

Svogūną, morkas, cukiniją supjaustyti pusžiedžiais, cukinijos sėklas išimti.

Į aliuminio foliją sluoksniuoti svogūnus, morkas, cukinijas, sudėti upėtakius. Į vidų įdėti citrinos, svogūnų, sviesto. Ant viršaus - citrinos ir sviesto. Kepti apie 20 min. 180 C laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Esu taip kepusi skumbrę (riebesnė), doradą, lašišos filę. Kartais kepu tiesiog su svogūnais ir citrinomis. Iškepusias citrinas išspaudžiu ir jų tirštumas man pakeičia padažą.

 

Kišas su lašiša, varške ir špinatais

Kišas arba pyragas, kaip jį reikėtų vadinti (tikriausiai?) lietuviškai, gimė netikėtai ir be jokio išankstinio pasiruošimo, tiesiog iš to, kas tąkart buvo šaldytuve.

Produktų kiekiai - apytiksliai, viskas priklauso nuo turimo indo, kuriame kepamas kišas, dydžio.

*šaldyta bemielė sluoksniuota tešla, 6 lapeliai (turėjau "Mantingos", 6 lapelių), galima ir patiems pasigaminti tešlą kišai
*sūdyta lašiša, 100 g (geriau tiktų žalia, bet dėjau tokią, kokią turėjai)
*1 v.š. sviesto (naudojau išvalytą, ghee sviestą)
*50 g varškės
*trys saujos špinatų
*du kiaušiniai
*pusė stiklinės grietinės
*fermentinio sūrio (tiek, kad uždengtų visą indą)

Indą gražiai iškloti šaldytos tešlos lapeliais, subadyti šakute ir kepti orkaitėje 10 min. (Daugelis rekomenduoja iškloti aliuminio folija ir paberti pupelių, bet aš niekad taip nedarau.)
Keptuvėje svieste pakepinau špinatus, subėriau varškę ir viską pašildžiau, bet ne per ilgai, nes varškė sukrenta gabalais.
Ant pakepusio pagrindo sudėti sūrį, špinatų ir varškės mišinį, užkloti lašiša ir užpilti kiaušinių-grietinės plakiniu.
Viską pakepti orkaitėje, kol gražiai apskrus.
Naudojau prieskonius - druską, pipirus, bet jų, jei imama sūdyta lašiša, nereikia arba reikia minimaliai. Bent jau tikrai ne druskos, nes patiekalas buvo gana sūrus.

Kalėdinė žąsis su apelsinų padažu

Ieškojau recepto internete, kulinarinėse knygose, senuose užrašuose, pasinaudojau šiuo, iš supermamos.

Kepta žąsis:

1 žąsis (maniškė buvo apie 4 kg)

1,5 šaukšto jūros druskos

0,5 šaukšto šviežiai maltų pipirų, maltų kmynų

Marinatui:
2 cm ilgio imbiero šaknies gabalėlio
2-3 česnako skiltelių

2 v.š. medaus

tarkuotų 2 apelsinų žievelių

2 v.š. sojos padažo

0,5 stiklinės vandens

Patepti žąsiai:
1 v.š.acto
2 v.š. sojos padažo
2 v.š. medaus

Žasies paruošimas:

Prieskonius, t.y. druską, pipirus ir kmynus, pakepinti sausoje keptuvėje, atvėsinti ir sutrinti grūstuvėje ar kavamale. Žąsį gerai nuplauti, nupjaustyti riebalus, ištraukti plunksnų likučius (galima pincetu). Prieskonių mišiniu įtrintą žąsį palikau dviems paroms (galima ir trumpiau) marinuotis.

Marinatas:

Imbierą nuskusti ir susmulkinti gabaliukais. Česnaką taip pat smulkiai sukapoti. Imbierą ir česnaką sumaišyti su medumi ir sojos padažu, apelsinų žievelėmis, vandeniu. Mišinį užvirti, šiek tiek atvėsinti ir dar šiltą supilti į pilvo ertmę.

Pilvą užsiūti, jei reikia, ir kaklą. Kad sparnai ir kojos labai nekyšotų, apvyniojau žąsį maistine virve. Sparnų galus galima nupjauti, aš palikau (kiti rašo, kad nuo riebalų apsvyla). Dėti į skardą ir kepti. Kepiau kitaip, nei visi rekomenduoja ir rašo (čia, matyt, dėl orkaitės subtilumų). Nepyliau nei vandens, nei kokių kitų riebalų, nes kepant paskui dažnai reikia susikaupusius riebalus nupilti.
Žąsies riebalais nelaisčiau, pakako, kad dažnai varčiau ir ji puikiai apskrudo.

Likus 10-15 minučių iki pabaigos, žąsį ištepiau medaus-acto-sojos padažo mišiniu. Kitų prieskonių jau nebedėjau.

Ten pat, ir kitur, radau dar svorio ir kepimo laiko lentelę. Gal ir tinka. Nežinau. Aš kepiau tris valandas, ir dažnai keičiau temperatūrą. Iš pradžių, 20 min. - 220 laipsnių, paskui mažinau iki 170, vėliau iki 150, pridengiau kepimo popieriumi. Bulves supjausčiau stalo teniso kamuoliuko dydžio gabaliukais ir sudėjau likus gerai valandai iki kepimo pabaigos. Kepimo popierių nudengiau tik prieš ištepdama medaus-acto-sojos padažo mišiniu. Kol pjausčiau žąsį, bulves dar pakepiau 220 laipsnių temperatūroje, kad gražiai apskrustų.

Svoris kg - Kepimo laikas

1,5 - 1 val. ir 15-25 min.
2 - 1 val. ir 25-35 min.
2,5 - 1 val. ir 35-40 min.
3,5 - 1 val. ir 50-55 min.
4 - 2 val.
4,3 - 2 val. ir 10-15 min.
4,7 - 2 val. ir 15-20 min.
5,2 - 2 val. ir 20-30 min.
5,5 - 2 val. ir 30-40 min.
Kimštai žąsiai reikia pridėti dar apie 20-40 minučių.

"Įsmeigus į storiausią paukščio vietą, turi bėgti blyškiai geltonos sultys arba temperatūra toje vietoje turi būti apie 82 laipsnių."

Apelsinų padažas:
200 ml vandens
150 g cukraus
2-3 apelsinai, pjaustyti griežinėliais (du naudojau, kur nutarkavau žieveles, vieną - su žievelėmis)
8 a.š. žuvų padažo
80 ml žaliųjų citrinų sulčių (naudojau 0,5 citrinos sulčių)
1 cinamono azdelė
0,5 a.š. krakmolo

Užviriau vandenį su cukrumi. Ant nedidelės kaitros paviriau 5 min. Tada suverčiau apelsinų griežinėlius, cinamono lazdelę, žuvų padažą, dar paviriau 5 min. Tirščius nukošiau, o paskui supyliau šviežiai spaustos citrinos sultis ir šaukšte vandens ištirpdinto krakmolo (kažkaip norėjau tiršto padažo).

Ar kepčiau dar? Vienareišmiškai - taip. Ir vėl, matyt, nekimštą, nes įdaro visad likdavo. Mėsa minkšta, sultinga ir kvapni. Antrą dieną šalta smulkinta žąsiena apelsinų padaže - ne ką blogiau nei pirmos dienos kepsnys.

Lazanija su vištiena, arba kaip suvalgyti likučius

Ką darote, kai lieka keptos vištos? Kokia pusė. Didesnioji. Nes tiesiog visos vištos, net jei tai pati mažiausia, neįveikia trys žmonės. Ką darau aš? Šiaip jau viską. Man skanu tiesiog šalta. Kartais pašildau ir būna priedas į gaivias salotas. Kartais tampa užkepėle su sūriu. Na ne žiuljenas, ne šedevras, bet valgomas karštas patiekalas. Tik ganėtinai riebus. Arba padažas prie makaronų. Arba galima sutrinkti plaktuvu ir bus užtepėlė ant duonos ar skrebučio. Variantų daugybė, rinkis pagal nuotaiką. Šį kartą bandžiau rasti dar vieną variantą. Kad nebūtų užkepėlė, kad nebūtų padažas spagečiams, tad gimė improvizuota lazanija su vištiena. Kadangi lazanijos lakštų buvo nedaug, o skarda plati, tai lazanija buvo kaip ir vieno sluoksnio, bet netikėtai skani.

2 puodeliai smulkintos vakarykštės orkaitėje keptos vištos
1 svogūnas
1 v.š. aliejaus
20 g sviesto
1 puodelis smulkintų konservuotų pomidorų savo sultyse
lazanijos lakštų (prireikė aštuonių)
tarkuoto įvairių sūrio rūšių mišinio (buvo toks likutis keturių sūrių mišinio)
prieskoniai: bazilikas, mairūnas, rozmarinas, druska, pipirai

Baltam padažui:
šaukštas miltų
šaukštas sviesto
pieno (kad padažus būtų grietinėlės - grietinės tirštumo)
muskato riešuto

Baltam padažui miltus apkepinau svieste, supyliau pieną, užvirinau, paplakiau šluotele, kad neliktų miltų gumuliukų.
Vištieną susmulkinau, apkepinau šaukšte aliejaus ir šaukšte sviesto, sudėjau smulkintą svogūną. Kai gerai apkepė, supyliau puodelį smulkintų pomidorų. Pabarsčiau bazilikų, mairūnų, rozmarino, druskos ir pipirų.
Tai šitas troškinys ir buvo pagrindinis įdaras.
Sluoksniavau tradiciškai - lazanijos lakštų sluoksnis, baltas padažas, vištienos troškinys, tarkuoto sūrio mišinys, vėl lazanijos lakštų sluoksnis, vėl baltas padažas ir sūris.
Kepiau apie 30 min. (pagal lazanijos lakštų pakelio gamybos rekomendaciją). 20 min. uždengusi aliuminio folija, 10 min. be jos.

Valgant keletą kauliukų radome, bet bendro skonio nesugadino.

Lazanija su varške ir špinatais

Apsižiūrėjau, kad vis dar neįdėjau lazanijos su varške ir špinatais recepto.
Taigi, puiki alternatyva variantui su mėsa, greitai pagaminama ir dar grečiau suvalgoma.

*lazanijos laikštų (tinka ir su špinatais), tiek, kiek reikia konkrečiai kepimo formai (maniškei - 11 vnt.)
*parmezano sūrio (tinka "Džiugas")


Varškės ir špinatų įdarui:
*20 g sviesto
*0,5 kg varškės
*didelis kalnas špinatų (jei šviežių). Jei naudoju šaldytus špinatus, tai prireikia viso pakelio.

Bešamelio (baltam) padažui:
*0,5 l pieno
*50 g sviesto suminkyto su 1 v.š. miltų
*muskato riešuto, druskos

Keptuvėje ištirpinu sviestą, sumetu špinatus. Kai špinatai visiškai susileidžia, dedu varškę. Jei labai sausa varškė, įpilu pieno, pabarstau druska, pipirais. Padažas paruoštas ir viskas užtrunka apie 10 min.
Bešamelio padažui keptuvėje ištirpinu sviesto ir miltų gumuliuką, supilu pieną, patarkuoju maskato riešuto, įberiu druskos. Viską gerai išplaku, kad neliktų gumuliukų, užverdu ir nukeliu. Laikau šiltai, karts nuo karto pamaišau. Padažas gaunasi girtinėlės tirštumo.

Lazaniją sluoksniuoju paprastai. Lazanijos lakštų apvirti iš anksto nereikia. Jei lakštai gauna pakankamai drėgmės iš padažų, kaip tik per nurodytą ant pakelio gaminimo laiką jie tampa al dente. Formą patepu sviestu, iškloju lazanijos lakštais, tepu bešamelio padažu, kloju pusę varškės ir špinatų masės, barstau parmezano (Džiugo) sūriu. Ir vėl lazanijos lakštai (gerai paspaudžiu, kad apatiniai sluoksniai persigertų), bešamelio padažas, likusi varškė su špinatais, sūris. Paskutinis sluoksnis yra be varškės, tik lazanijos lakštai, bešamelio padažas ir daug sūrio.
Kepu 180 įkaitintoje orkaitėje 25-30 min. (pagal nurodytą laiką ant lazanijos lakštų pakelio). Iš pradžių uždengtą aliuminio foliją (nes mano orkaitėje labai greitai apskrunda viršus). Likusias 5 min. kepu be folijos, tuomet sūris tampa tamsiai geltonas arba šviesiai rudas.

Šį kartą be nuotraukos - nerandu. Per visas keliones, failų kopijavimus lazanijos nuotraukos kažkur pasislėpė :).

Kišas arba tešla kišui

Kažkada rašiau apie kišą (kišas su tunu, kišas su svogūnais ir kumpiu), bet nerašiau, kaip pasigaminti tešlą. Kažkaip buvome įpratę pirkti šaldytą sluoksniuotą tešlą. Šį kartą šaldytos tešlos neradau, tad labai greitai ir paprastai pasigaminau tešlą. Išeitinis receptas - Jamie Oliver.

Taigi, kišo pagrindas:
120 g šalto sviesto
220 g miltų
3 šaukštai ledinio vandens
0,5 a.š. druskos

Miltus sumaišyti su druska, įpjaustyti sviestą ir rankomis sutrinti iki trupinių. Palaipsniui supilti vandenį ir suminkyti iki vientisos tešlos. Gautą tešlą padėti į šaldytuvą 15 min. Galima ir ilgiau, kaip nutiko man, tik paskui truputį palaukti reikia, nes labai sukietėja.
Kadangi naudoju silikoninę kepimo formą, aš papildomai sviestu netepu, nes tešla pakankamai riebi. Rankomis padarau apvalų plokštainį, o pabaigiu kočioti su kočėlu, kurio pagalba tešlą ir perkeliu į formą.

Subadau šakute, bet neberiu nei pupų, nei kitokių dalykų. Gal tešla kepant kažkiek ir išsipučia, bet paskui, kai supilu visus įdarus, ji natūraliai subliūkšta.

Taigi, pagrindą kepu įkaitintoje orkaitėje (180 laipnsių Celsijaus) apie 15 minučių.

Paskui dedu visus įdarus. Paprastai gaminu vieną iš dviejų - su tunu arba su svogūnais ir kumpiu.
Kitą kartą darysiu aukštesnius kraštus, nes jie visai susitraukė ir liko gal 1 cm aukščio.

Tai va, paprasta, greita ir nereikia į parduotuvę bėgti.

Lašiša, kepta orkaitėje, dviem būdais

Improvizuotas Kūčių vakaras toli nuo Lietuvos... Kodėl improvizuotas? Nes viskas kitaip. Bet taip, kaip norime patys. Su kūčiukais. Kalėdaičiais. Ir orkaitėje kepta lašiša.

Pirmoji buvo su sviestu ir petrazolėmis, antroji - su grietinėle, grietine, lauro lapais. Ir kas norėjo, galėjo pasigardinti grietinės-česnako-petražolių padažu.

Kadangi lašišos pasirinkimas platus, net tokių pavadinimų nesu girdėjusi, pasidarėme sau šventę ir nusipirkome "laukinės lašišos" (wild caught salmon), t.y. ne tos, kuri auginama fermose, o užaugusios laisvėje ir pagautos žvejų.
Ji kitokia. Tamsesnė. Tamsiai oranžinės, "morkinės" spalvos. Sausesnė. Neriebi (liesa). Kai vasarą Lietuvoje gamtoje kepdavome lašišą ant laužo, tai išbėgdavo daug riebalų, o lašiša būdavo šviesiai oranžinė. Kitokios aš nebuvau mačiusi. Pasakojo draugai ir pažįstami apie norvegišką lašišą, kuri yra ypatingai skani, nes žvejojama laisvėje užaugusi, bet nebuvau ragavusi.

Lašiša su sviestu ir petražolėmis

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 100 g sviesto
* didelė sauja smulkiai kapotų petražolių
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio

Sviestą išsukau šaukštu su prieskoniais ir petražolėmis. Gautą mišinį sudėjau ant žuvies ir viską gražiai suvyniojau į aliuminio foliją.

Lašiša grietinėlės ir grietinės padaže

* pusė lašišos filė gabaliuko
* 50 ml riebios grietinėlės (apie 36 proc. riebumo)
* 100 ml grietinės
* druska, pipirai, truputis itališkų prieskonių mišinio
* lauro lapeliai
* šlakelis (50 ml) putojančio vyno (cava)

Lašišą padėjau ant aliuminio folijos, pabarsčiau prieskoniais, supyliau grietinėlę, apklojau grietine, sudėliojau lauro lapelius, supyliau putiajantį vyną. Folijos kampus sulanksčiau, kad žuvis būtų folijos apvalkale.

Abu lašišos gabalėlius, suvyniotus į aliuminio foliją, sudėjau į skardą ir kepiau 25-30 min. orkaitėje, 180 laipsnių Celsijaus arba 390 Farenheito.

Po pusvalandžio lašišos atrodė taip:

Lašiša su sviestu ir petražolėmis:

Lašiša su grietinėle ir grietine:

Linksmiausia, kad išimant lašišas, oda liko skardoje. Kaip ir visi nereikalingi riebalai. Lašiša vistiek liko neriebi ir tikrai kitokio skonio. Būtinai kartosiu. Skanu!

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.

Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų,  kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.

O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).

Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.

Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:

* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).

* viena aštrioji (čili) paprika

* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)

* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).

Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

Pomidorų, bulvių ir cukinijų apkepas

Rugpjūtis - superinis mėnuo. Pakanka šilumos, dar yra uogų, vaisių, daugybė daržovių. Pomidorai - daržovių daržovė. Ta, kuri skaniausia vasarą ir iš savo daržo. Labiausiai mėgstu paprastas, iš vaikystės atsiminimų  ir patirties atsineštas salotas, pomidorai su svogūnais ir grietine, pagardinti druska ir pipirais.

Šiandien norėjau karšto patiekalo su pomidorais, dar kad jame būtų pomidorų ir cukinijų, taigi gavosi improvizuotas apkepas.

Taigi,
* bulvių tiek, kad supjaustytos 0,3 - 0,5 cm uždengtų norimos skardos/ formos dugną. Jas apverdu vandenyje su druska kokias 5 min. Tiesiog greičiau iškepa.
* pusė vidutinės cukinijos, gali būti ir didelė, jei forma gili. Mano pakankamai žema, daug aukštų prikrauti negaliu. Ją nulupti, išimti sėklas, supjaustyti plonomis juostelėmis. Jei cukinija jauna, jos lupti ir nusėklinti nereikia.
* pomidorus (daug, arba kaip kas mėgsta, aš ėmiau kokius 10 vnt.) užpilti verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupti odeles, išimti sėklas, supjaustyti mėgstamu dydžiu.
* 2 svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais.
* 1 aitrią papriką, marinuotus jelapeno pipirus sukapoti pakankamai smulkiai, kad labai nedegintų gerklės. Sumaišyti su pomidorais, svogūnais, pabarstyti druska ir pipirais iš malūnėlio, bazilikais, mairūnais ar rozmarinu. Poidorų masę išdėliojau ant bulvių.
* pabarsčiau tarkuotu Džiugo sūriu.
* užpyliau iš 3 kiaušinių ir 6 v.š. grietinės bei prieskonių plakiniu.
* ir pašoviau orkaitėn 60 min., įkaitintoje iki 220 laipsnių.
Iš pradžių kepiau nustačiusi kaitrą iš apačios, vėlau iš abiejų pusės.
Valgyti skaniausia buvo po to, kai apkepas "pailsėjo". Iš karto jautėsi drėgmė, paskui ji susigėrė ir buvo galima pajusti atskirų apkepo dalių skonį.
Kitą kartą tarp skirtingų sluoksnių barstyčiau sūrio, kad visos sudedamosios dalys/ sluoksniai sugultų į vieną vientisinį skonio pojūtį.

Grįžinėjau šiandien iš Karmėlavos oro uosto - Kauno į Vilnių. Iš pradžių stebino keistų šakelių gausa ant kelio iki Kauno, paskui, nuo Kauno, atsirado ir stambių beržų, kurie užėmė visą pirmąją važiavimo juostą. Buvo keista ir baisu. Keista, nes nesitikėjau tokių dalykų rasti autostradoje. Baisu, nes nežinai, kas laukia už posūkio, ar kalniuko. Keista, nes vaikystėje tokių dalykų nemačiau. Baisu, nes tokios audros, lūtys, griūnantys medžiai  tampa kasdieniu reiškiniu. Gal audra, siaučianti Kauno rajone greitai turės moteriškos ar vyriškos būtybės vardą ir atrodys įprastas reiškinys. Gal gyventojus kviseime ne į pavasarinę talką, o į "audros nusiaubtų kelių tvarkymą". Ir, kaip sakė per TV, gyventojai galės pasiimti sutvarkytus medžius ir taip pasiruošti žiemai (arba šašlykų sezonui).

Man patinka ši karšta vasara, su savo griaustiniais, lietumi, kaitinančiu karščiu, ir, žinoma, visomis savo gėrybėmis - žemuogėmis, mėlynėmis, serbentais, vyšniomis, tręšnėmis, agarstais, slyvomis, kriaušėmis ir t.t., ir pan.

Kadangi viena draugė kraustosi į naują būstą, tai jos koridoriuje laikinai įsikūrė kartoninė dėžė su užrašu, kuris išvertus reiškia "atiduoti". Ten radau kokias keturias knygas, skirtas maisto gaminimui. Vienos pavadinimas gali gąsdinti, nes skirta nėščiosiomis, bet ten yra superinių receptų - puikiai subalansuotų, lengvai pagaminamų ir gerai virškinamų. Viso kito galima juk neskaityti... , jei nėra aktualu. Kita, kurioje (kaip rašo) sudėta 800 receptų, yra išleista 1973 metais (ups, netgi už mane senesnė). Primena mūsuose leistas "Šeimininkių vadoves", tačiau skirta išskirtinai kepiniams (!), o man tapo knyga prieš naktį paskutines tris naktis. Labiausiai patiko, kad yra aiškiai ir konkrečiai aprašyta kiekvienos tešlos gaminimo technologija. Kur slypi "detalių velniukai", į ką reikia atkreipti dėmesį ir pan. Jau žinau, koks tortas bus kitas mano eksperimentas. Jei nepritrūksiu ryžto, tai - Švarcvaldo vyšnių tortas. Receptą jau perskaičiau. Atmintyje bandžiau atgaminti ragauto torto skonį, taigi žinau/ jaučiu, kokio rezultato man reikia. Ir esu įsitikinusi, kad tokį ir gausiu. Juk jis teisiog privalo pavykti. Kaip ir viskas. Gali būti netobulas, o tik tobulintinas. Gali susmegti biskvitas (visi gąsdina...), tačiau skonis bus puikus. Kaip visada :).

Apkepas su šviežiomis bulvėmis ir morkomis

Kai pasirodo šviežios bulvės, ramia sąžine atsisakau ryžių, nes nieko nėra skaniau už savas lietuviškas bulves. Sako, kad tukina. Bet juk tukina aliejus ir kiti riebalai. Kai jų per daug, per dažnai, t.y. nesaikinga. Kadangi vakar buvo virtos bulvės su krapais, šiandien turėjo būti kažkas kitokio.

Taigi, apkepui reikėjo (ingredientai ir kiekiai pagal faktą):

500 g bulvių

300 g morkų

1 svogūnas

1 aštrioji paprika

pora čenako skiltelių

miltų

2 kiaušiniai

dvi saujos saulėgrąžų sėklų

druska (su kmynais) ir pipirai iš malūnėlio

Padažui:

200 g lieso natūralaus jogurto (juk receptas iš low fat receptų knygos)
1 limeta (žalioji citrina)

1 a. š. kumino

druskos ir pipirų

Limetą nuplauti, nusausinti, nutarkuoti žievelę. Išspausti. Reikėjo dėti porą valgomų šaukštų sulčių, supyliau visas, tad padažas buvo per rūgštus, bet vis tiek buvo skanu. Sumaišyti su prieskoniais ir jogurtu. Padažas paruoštas.

Saulėgrąžas pakepinti be riebalų. Smulkesne nei burokine tarka, sutarkuoti bulves, morkas, svogūną. Smulkiai supjaustyti česnaką ir svogūną. Įmušti kiaušinius, suberti miltus. Viską gerai išmaišyti. Galima kepti kaip blynus, bet tada bulves reikia sutarkuoti bulvių tarka, nors gal ir taip skanu, nebandėme. Kepėme orkaitėje 220 laipsnių kaitroje, apie valandą, kol gražiai apskrudo.

Šaltinis: Das grosse GU Low Fat Buch.

Midijos balto vyno ir grietinėlės padaže

Kai taip karšta, kad ant asfalto matai miražą ir tik dar labiau norisi gerti, gerti vandens, kažko, kas numalšintų tą kankinantį ir iš vidaus deginantį troškulį, kai mintis apie bėgimą ar važiavimą dviračiu atrodo nelabai viliojanti, o kondicionuojamas prekybos centrų oras tampa tikra atgaiva kūnui, kai imi geru žodžiu minėti automobilius, turinčius klimato kontrolę, tuomet alkis ateina kažkada vakarop, o norisi kažko TOKIO, na, skanaus, neįprasto, vėsaus ir primenančio atostogas prie vandenyno.

Nors buvo valstybinė šventinė diena, kurią tautiečiai šventė kas Kernavėje, dalyvaudami gyvosios archeologijos dienose, kas lydėjo Vytautą Didyjį į Žalgirio mūšio vietą Lenkijoje, man norėjosi tvarkyti namus, siurbti kilimus, plauti grindis ir, paskui, įgavus švaraus lyg naujai atgimusio žmogaus vaizdą pasigaminti KAŽKĄ TOKIO vakarienei.

Tas kažkas tokio - midijos balto vyno ir grietinėlės padaže. Šį kartą be belgiškų keptų bulvyčių, o tiesiog su šviežios bagetės riekelė. Arba tol, kol tos bagetės buvo :). Na taip, žinau, čia mano silpnybė todėl ir neperku bagetės taip dažnai kaip norėčiau.

Reikia (2 asm.):

* 2 kg midijų

* keleto česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų (sugedo mano spaustuvas)

* 1 smulkiai kapoto svogūno

* 1 aštraus pipiro

* 300 ml balto sauso stalo vyno

* 200 ml grietinėlės (šį kartą naudojau 35 proc.)

Alyvuogių aliejuje (nes neturėjau sviesto) pakepinau česnakus, svogūnus ir paprikas, paskaninau provanso žolelėmis, mairūnais, bazilikais, baltaisiais pipirais, subėriau perplautas midijas, supyliau vyną, po poros minučių - grietinėlę. Kadangi šį kartą pirkome jau paruoštas midijas (plautas ir apvirtas), pats procesas buvo greitas ir malonus. Valgėme su bagetė, paskaninta česnakiniu sviestu, arba tiesiog su bagete. Su gerai atšaldyto balto sauso vyno taure. Kad būtų gaiviau, įsibėriau ledukų.

Kitą kartą bandysiu gaminti šviežias midijas. Mačiau Prismoje, tikiu, kad yra ir kitose vietose. Ir bandysiu kepti belgiškas bulvytes. T.y. tas bulvytes, kurios kepamos du kartus.

Vis dažniau aplanko jausmas, kad valgau vis skaniau ir geriau. Ir net nepalyginama su tuo, ką valgiau ar gamindavau prieš kokį dešimtį metų. Kokybė pagerėjo tiek pačių produktų, tiek patiekalų, t.y. pats maisto gaminimo procesas, arba kitaip sakant, technologija, pasikeitė. Dėl to visai neliūdžiu, o tik anksčiau tyliai, o dabar vis garsiau tuo džiaugiuosi. Ir sumažėjo apsilankymų viešojo maitinimo įstaigose. Na, neskaitant pietų darbo metu. Bet kai norisi skanesnės vakarienės, ji dažniau ateina į namus, nei mes dėl jos - iš namų. Nors pasiilgstu to ramaus sėdėjimo ir plepėjimo apie nieką, arba apie kažką svarbaus, paskui ramaus ėjimo per naktinį Vilnių namo. Be automobilio. Be galvos skausmo, kad reikia grįžti iki kažkur paliktos mašinos. Gal todėl vis dažniau man traukia sukti dviratį link senamiesčio, Serikiškių parko, Vilnelės ir Užupio. O gal tai tiesiog vaikystės ir paauglystės vietų lankymas? Kažkodėl tie prisiminimai aplanko vis dažniau. Tie iš ankstenių, dar mokyklinių, laikų. Jie tikrai buvo labai skurdūs patiekalų įvairovės prasme, nors skonis iki šiol nepamirštamas - niekas kitas taip skaniai negamino kaip mama. Bet linksmi ir gausūs išdaigų, su draugais ar su sese aplankytomis vietomis, perskaitytomis knygomis. Dabar - pats laikas nugalėti visas ankstesnes baimes, išmokti iki šiol neišmoktus dalykus, patirti naujus įspūdžius ir suprantu, kad džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir metais, ir kad nenoriu grįžti atgal. Noriu gyvet šia diena ir žinoti, kad rytoj bus tik geriau. Ir nesvarbu, kad šiandien (galbūt) ne viskas atrodo taip gražu ar gera.  

Aviena su ant žarijų troškintomis daržovėmis

Atostogos Juodkrantėje tai sulėtėjęs gyvenimo ritmas. Tai aktyvus poilsis. Tai jūra, kopos, saulė ir smėlis. Tai marios, jachtos, žvejai ir krantinė. Tai pasaulio futbolo čempionatas. Tai kulinarinė kelionė, atrandant naujus skonius ir kvapus ant laužo ar kepsninėje, gaminant atrodo įprastus patiekalus: triušieną, kiaulienos sprandinę, plovą ar avieną. Ant marių kranto.

Šį kartą, ištaikius ramesnį lietaus tarpsnį, kepėme avieną.

Avienos nugarinė su kauliuku. Avieną marinavome keturias dienas: kalendra, mėtos, pipirai, druska, česnakas, kadagio uogos, ir dar neįvardintos prieskoninės labai kvapnios žolės iš mamos daržo. Skamba abstrakčiai, bet labai skaniai.

Grotelės mėsos su kauliukių neatlaikė, tad teko verti ant iešmų.

Garnyrui troškinome daržoves: svogūnai, paprika, cukinija, baklažanas, pomidoras, morka, pagardinti druska, pipirais, česnaku, Provanso žolelėmis ir alyvuogių aliejumi. Daržoves suvyniojome į aliuminio foliją (du sluoksnius) ir dėjome tiesiai ant žarijų.

Kas mėgsta, valgė dar ir svogūnų laiškus su grietine, svieste kepintą vakarykštę bulvių košę.

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

Pažiūrėjau į savo blogo įrašus ir supratau, kad turėjau paklaikusį, skubantį, keistą mėnesį, kur sutilpo vienas kitą vejantys darbai darbeliai, planuotos ir neplanuotos atostogos, apimančios geografiją nuo Norvegijos fjiordų iki Madrido kepinančio miesto karščio ir kondicionuojamų Prado muziejaus lobynų. Bet šiandien ne apie tai, o apie paprastus pietus. Ir netgi ne tėvo dienos proga, nors ir ją prisiminėme. Kiekvienas mūsų savaip.
Prisiskaičiau daug arba keletą triušienos receptų interneto galybėse. Lietuvių, anglų kalbomis. Iki vokiečių jau nebėjau, nes būčiau pasimetusi šioje gausybėje. Pasirinkau improvizcaciją duota - triušienos - tema. Ar verta paminėti, kad triušį sekmadienį Vilniuje supermarkete nusipirkti pakankamai nelengva. Na, patiekalo užsakovo užsispyrimo dėka, triušio skerdenėlė buvo rasta Minsko IKI savitarnos lentynoje, nes nepagelbėjo nei Rimi, nei Maxima. Bet šįsyk trečias kartas nemelavo :).

Aštri triušiena raudonojo vyno padaže

apie 1,5 kg triušio, supjaustyto į 6-8 gabaliukus

miltų, pavoliojimui

sviesto ir alyvuogių aliejaus kepimui

sauso raudono vyno (naudojau 300 ml)

0,5 l vištienos sultinio

2 morkos

1 didelis raudonas svogūnas

1 aštri paprika

4 česnako skiltelės

rozmarinai

šalavijai

juodi pipirai grūdeliais

druska

mairūnas

raudonėlis

malti baltieji ir spalvotieji pipirai

lauro lapai

3 didelės bulvės

Supjaustytą triušį pamirkiau šaltame vandenyje, paskui nusausinau, pavoliojau miltuose ir apkepiau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje. Apkeptą sudėjau į puodą, užpyliau sultiniu ir raudonuoju vynu, subėriau prieskonius. Pjaustytas morkas, į 8 dalis supjaustytą raudonąjį svogūną, stambiai smultintą česnaką ir raudonąjį pipirą pakepinau ir sudėjau prie triušio. Ant viršaus sudėjau bulves, užviriau ir viską valandą troškinau orkaitėje (200 laipsnių).

Valgyti man skaniau su padažu, tada triušiena ne tik minkšta, bet ir nebe sausa.

  

Kultūrinis paveldas - kraujiniai vėdarai

Kai už lango šviečia saulė ir važiuojant automobiliu pro langą ji kaitina veidą, šildo rankas ir priverčia užsimerkti ar bent jau pakaitomis primerkti tai vieną tai kitą akį, mane užplūsta nepaaiškinamas džiaugsmas ir gera nuotaika. Nors kalendorius rodo jau antrąją kovo mėnesio pusę, oras šiluma nelepina, tad kiekvienas saulės pasirodymas yra lyg mažas stebuklas, o nepaliaujamas lietus verčia įsigyti lietaus batus, išsitraukti lietsargį ir akinius keisti kontaktiniais lęšiais, nes akiniai valytuvų neturi, o lietsargio aš užsispyrusiai iš mašinos neimu. Jis guli sau ten ramiai, tam kad sąžinė ilsėtųsi. Tokią gražią sekmadienio dieną žemaitiška šeimos pusė pageidavo kraujinių vėdarų, nes mamos kameroje ilsėjosi skerstuvių kraujas.
Pamenu aš skerstuves kaime vaikystėje, dešras, skilandžius, verdamas karkas, sūdomus lašinius ir pan., bet kraujinių vėdarų Aukštaitijoje, bent jau mano kaime, niekas negamino. Žemaitijoje, prisimena giminės ir draugai, gamino. Tad šįkart mano smalsumas buvo didesnis už menamą alkio jausmą ir, pasitelkusi fotoaparatą, pasisiūliau į pagalbą.

Taigi, miežinės kruopos yra gerai nuplaunamos, užplikomis verdančiu vandeniu ir taip brinkinamos. Paruošiami spirgučiai - kepinami smulkinti lašiniai ir svogūnai. Kraujas, ištrauktas iš kameros, jau buvo atitirpęs ir pasūdytas.
Miežinės kruopos, spirgučiai su taukais ir kraujas yra gerai išmaišomi į vientisą masę, dedami prieskoniai (druska, pipirai, peletrūnas ir dar kažkas), o išmaišyta masė atrodo maždaug taip:

Pskui visą šitą masę reikėjo sukišti į žarnas. Naudojome plonąsias, štai tokias:

 

Vėdarą gražiai išklojome į skardą:

Masės turi būti prikimšta į žarnas ne kietai, o pakankamai minkštai, kad kepant ir brinkstant masei, jos nesprogtų. Minkštumą nustatinėjome įprastu būdu - spaudžianti pirštais:

Vėdarai kepė apie valandą, kol įgavo šokoladinę spalvą:

Prie vėdarų dar yra būtinas padažas iš spirgintų lašinių, svogūnų ir spirgučių (pasiruoštų su skerstuvėmis). Skirtingai nuo bulvinių vėdarų, į padažą nededame grietinės, o suvalgoma porcija su padažu atrodė maždaug taip:

Nežinau kaip kitiems, bet man tas vėdarų masės ruošimo etapas gerokai sumažino apetitą. Iš vienos pusės gerai, iš kitos gerokai nustebau, kad taip jautriai sureagavau. Šiaip nebijau injekcijų, kraujo ėmimo iš venos ar piršto, negąsdina kraujo vaizdas, juo nesišlykščiu. Visa medicininė ir ligoninė dalis man patinka ir sužadina smalsumą, visad įdėmiai stebiu medicininio personalo veiksmus, o savo studių metu išmokau leisti vaistus. Linksma buvo, nes mokiausi ant žaislinio meškiuko, o įgūdžius išbandžiau ant savo drąsaus grupioko. Jėga! Beveik taip pat smagu, kaip ir išmokti plaukti. Tik kitokie pojūčiai ir emocijos.

Keptas viščiukas su citrina ir bulvės su rozmarinu

Vienu metu keptas viščiukas buvo tapęs sekmadienio patiekalu. Klasika. Gražus ir šventiškai atrodantis kepsnys. Mėgstamas vaikų, tinkantis ir suaugusiems. Kai paragavau kepto viščiuko su citrina ir česnakais pagal Džimį Oliverį, taip ir kepu. Garnyrui kepu bulves su rozmarinais (ar kmynais, čia įprotis), ir kitas daržoves - morkas, žiedinius ir briuselio kopūstus, svogūnus, paprikas. Originalus receptas - Jamie Oliver puslapyje.

Reikės:

apie 1,5 kg viščiuko (ūkininkų, ar "Gurmans" iš IKI)

citrinos

česnako galvutės

bulvių (kiek suvalgote)

rozmarino

čiobrelių

Vištą gerai nuplaunu, nusausinu, ištrinu druska ir pipirais tiek išorę, tiek vidų, dar iš vakaro, arba kada spėju. Kartais tik prieš pat kepimą, jei ta mintis kyla spontaniškai.
Bulves supjausčiau golfo kamuoliuko dydžio gabaliukais, subėriau į sūdytą verdantį vandenį, įmečiau gerai nuplautą citriną, išskaidyta česnaką (nereikia lupti). Virti apie 10 - 12 minučių, nusunkti, pagarinti. Išrankioti citriną ir česnaką. Bulves paskui sumaišau su aliejumi arba tuo skysčiu, kur kepa viščiukas, ir šviežio 9ar džiovinto) rozmarino lapeliais (nuskabau). Nors man skaniausia su kmynais, todėl dažnai rozmarino net nededu, o beriu lietuviškų kmynų.
Citriną subadau peiliu 10 kartų, taip ji geriau atiduos savo sultis viščiukui. Citriną, kartu su česnakais, rozmarino ir čiobrelių šakelėmis sukišu į viščiuko vidų. Jei neturiu šviežio, naudoju džiovintą. Jei neturiu rozmarino, naudoju mairūną. Ertmę uždarau dantų krapštuku, o viščiuko kojas surišu siūlu. Prikaišioju česnako už viščiuko kojų, po oda ir pan.
Kadangi višta kepa apie 1,5 val. (190 - 200 laipsnių temp.), bulves dedu tik po 45 minučių, kad per 45 minutes jos iškeptų, skaniai apskrustų. Kartais tam prireikia ir valandos, nes manoji orkaitė mėgsta eksperimentus.
Kai viščiukas būna gerai iškepęs, vos patraukus už kojos, jos atsiskiria, mėsa tiesiog krenta nuo kaulų. Dėl citrinos mėsa būna sultinga ir kvapni.
Iškepusį česnaką išspaudžiu iš odelių, sutrinu. Taip pat išspaudžiu ir citriną, jos minktimą sumaišau su sutrintais česnakais ir tokį padažą, kas mėgsta, dedasi šalia vištos ir skanauja.

Jautienos kepsniai

Darbo savaitė buvo trumpa. Intensyvi. Darbinga arba nelabai. Šalta. Snieginga. Permaininga.

Ta proga šiandien kepiau jautienos kepsnelius grietinėlės ir mėlynojo sūrio padaže, bulvės 'pagaliukais' ir a la kinietiškos agurkų ir morkų salotos.

Salotoms supjausčiau agurką plonomis juostelėmis, užbarsčiau druska, leidau pastovėti, kol plonomis juostelėmis supjausčiau morką. Nupyliau nuo agurkų susidariusį skystį, pabarsčiau sausoje pektuvėje pakepintomis sezamo sėklomis ir supyliau salotų padažą, pagamintą iš sezamo aliejaus, ryžių acto, rudo cukraus ir druskos. Visus produktus dedu tiesiog iš akies ir ragauju. Šiaip maisto neragauju, tik salotų padažus.

Namines bulves supjausčiau plonais pagaliukais, dar kartą nuploviau po vandeniu, nusausinau ir kepiau labai karštame aliejuje. Kitą kartą kepsiu jau apvirtas. Smalsu, koks skonis gautųsi. Druska bulves barstau jau kitame inde, kai išgriebiu iš aliejaus.

Jautienos išpjovą gerai nuploviau ir nusausinau. Supjausčiau 2-3 cm storio kepsniukais, pamarinavau alyvuogių aliejuje su pipirais. Vis pamirštu, kad išpjovą marinuoti reikia tik su pipirais, o kepti svieste, bet šį kartą kepsnius kepiau alyvuogių aliejuje (tame kiekyje, kuris liko nuo marinato). Po tris minutes kiekvieną pusę. Mėsą išėmiau iš keptuvės, supyliau brendį, kai nugaravo, pyliau riebią grietinėlę (35 proc.), subėriau trupintą mėlynąjį sūrį, įbėriau žiupsnelį druskos, minutę pasitroškino padaže, kad įgautų to mėlynojo sūrio skonio. O porcija atrodė šitaip:

Na, iš tiesų tai atrodė gražiau, bet mano nuotraukos mobiliuoju telefonu to grožio ir skonio perteikti nesugebėjo.
Jautiena buvo minkšta ir sultinga. Padažas pikantiškas. Salotos gaivios. Ne pats geriausias pasirinkimas vėlyvai vakarienei, tačiau ankstyvai vakarienei ar vėlyviems pietums - pasirinkimas Nr. 1.

Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu pagal Jamie Oliver

O koks savaitgalis be naujų kulinarinių eksperimentų? Nuobodus.
Šį kartą makaronai pagal Jamie Oliver iš knygos "Gaminame su Oliveriu", tai Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu, kurio originalų receptą (anglų kalba) galima rasti ir oficialiame kulinaro tinklalapyje (čia).

4 porcijoms reikia:

455 g kaspinėlių formos makaronų

1 kiaušinio

100 ml grietinės (rašo "tirštos riebios")

jūros druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

12 griežinėlių sūdytos bekonienos (pančetos) ar stambiai supjaustytos rūkytos kiaulienos šoninės

3 saujų žirnių (šviežių ar šaldytų)

2 šakelės šviežių mėtų

2 saujos šviežiai tarkuoto parmezano (puikiai tinka džiugas)

Makaronus išviriau sūdytame vandenyje, prieš pabaigą subėriau šaldytus žirnelius. Keptuvėje pakepinau vytintą kumpį (ne šoninę). Sukrėčiau nusunktus makaronus, subėriau dalį pjaustytų mėtos lapelių ir gerai išmaišiau. Pasinaudojau Oliver'io rekomendacija ir pasilikau truputį vandens, kuriame virė makaronai.
Kol makaronai virė, pasigaminau padažą. Kiaušinį (naminį, ekologinį!) išplakiau kartu su grietine, druska ir pipirais. Šį plakinį supyliau ant makaronų, atsargiai išmaišiau, įpyliau truputį makaronų vandens, subėriau džiugo sūrų ir likusias mėtas.
Ir, kaip teisingai rašo autorius, reikia valgyti iš karto, kol šilta. Jei būčiau gaminusi ne pati, nebūčiau patikėjusi, kad padaže yra žalias kiaušinis. Padažo skonis švelnus, lengvai pikantiškas. Tinka tiems, kas mėgsta makaronų patiekalus (pasta).

Ramus ilgas savaitgalis

Kai gaminu savaitgaliais namie, dažnai gaminame kartu su draugais. Stengiuosi, kad tai būtų maistas, kurį valgytų ir dukra, kad nereikėtų gaminti trijų patiekalų, kas kartais irgi nebūna labai blogai.
Įdėją sekmadienio pietums davė kolegė, radusi šį receptą Eglės žaidimų aikštelės blog'e, tad čia nerašysiu. Kaip tik abi turėjome visokių viščiuko dalių, tad darėme suneštinius pietus vieno recepto tema. T.y. kiekviena atskirai marinavome viščiuką, į vieną indą sudėjome tik likus iki kepimo pusvalandžiui.
Mėgstam orkaitėje keptas daržoves, tai prie viščiuko traškia garstyčių plutele buvo orkaitėje keptos bulvės, briuselio kopūstai, karamelizuotos morkos ir mėlynieji svogūnai balzamiko padaže.

Bulves viriau pagal Jamie Oliver'į, t.y. supjausčiau golfo kamuoliuko dydžio gabaliukais, 5 minutes viriau sūdytame vandenyje kartu įmetusi citriną, nusunkiau, nugarinau, pašlaksčiau aliejumi ir rozmarinu.

Briuselio kopūstus viriau garuose apie 10 minučių. Į vandenį įbėriau druskos ir česnako.

Bulves su briuselio kopūstais kepiau orkaitėje apie 40 minučių,

Karamelizuotų morkų receptą radau plačiajame internete per google ir pasirinkau patį pirmąjį receptą. Taigi, supjausčiau morkas ketvirčiais, viriau kokias 20 minučių, kad suminkštėtų. Apkepiau svieste, barsčiau rudu cukrumi, druska, juodaisiais ir čili pipirais. Norėdama, kad morkos išliktų šiltos ir būtų patiektos kartu su karštu patiekalu, sudėjau prie kitų daržovių ir palikau orkaitėje šiltai.

Šį kartą naudojau mėlynuosius svogūnus. Jų dabar turime beveik visada, nes labai dažnai vakarienei gaminame šiltas sočiąsias salotas su gražgarste, tad pagaliau įkelsiu ir savo nuotrauką, spėjau nufotografuoti. Svogūnus supjausčiau kiek galėdama ploniau, kepinau sviesto ir alyvuogių aliejaus mišinyje ant vidutinės ugnies, dažnai maišydama. Po kokių 10 minučių šliūkštelėjau šlakelį martinio (kai turiu, pilu baltąjį vyną) ir toliau kepiau maišydama, kol visai suminkštėjo, tapo saldūs ir nebetraškėjo. Pabaigoje paskaninau balzamiko kremu (toks tirštesnės konsistencijos skanus dalykas).


Rezultatas atrodė taip:

Sunkiai, bet skaniai, įveikiama porcija!


Aperityvui pasigaminome balto vyno gėrimą su juodųjų serbentų sirupu. Na, prancūzai baltąjį vyną maišo su juodųjų serbentų likeriu, bet mums tiko ir sirupas. Skanu. Gaivu. Nerūgštu.
Vokiečiai baltąjį vyną maišo su gazuotu mineraliniu vandeniu.

Risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis ... emocijos, jausmai

Ašaros, juokas, liūdesys, džiaugsmas ... tai emocijos, kurios tokios įprastos ir gali labai paprastai keisti viena kitą. Čia džiaugiesi, čia liūdi, čia juokiesi, čia verki ... Nežinau kaip kitiems, bet man (žmonės sako) visos emocijos matosi ant veido. Kaip tauta sako, 'ant kaktos parašyta'. Šiandien išklausiau, kad atrodau romantiškai, kad tuoj verksiu, kad ... na žodžiu, skaitė kas ką nori ir panašu, kad beveik tiesą. Ar nuo to man sunkiau? Taip. Bet iš kitos pusės, nereikia apsimetinėti. Bent jau prieš savus. Prieš mylimuosius ir draugus. Prieš bičiulius ir pažįstamus.
Dar yra pyktis. Yra gailestis. Sau ir kitiems. Nemėgstu gailesčio. Ypač kitiems. Noriu mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, nekęsti ... bet ne gailėti. Dar yra kaltės jausmas. Kaltės prieš vaiką, kad skiri mažai dėmesio. Kad baudi, nors turėtum suprasti ir atleisti. Kad myli per daug ir lepini. Kad bandai būti griežtas, nors norėtum būti atlaidus. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime mokomės tokių keistų dalykų, kaip matematika, kalbos, chemija ir pan., bet niekas niekur, t.y. nei mokykloje, nei universitete, nemokė, kaip gyventi šeimoje, kaip auklėti vaikus, kaip išlaikyti balansą tarp griežtumo ir meilės, atlaidumo ir bausmės. Kaip būti mama ar tėčiu ir tuo pačiu drauge/ draugu. Aš visad laikiausi nuomonės, kad vaikui reikia leisti viską išbandyti, kas yra nepavojinga gyvybei, nekenksminga sveikatai ir šiaip, įdomu. Vis pagalvodavau, jei aš noriu ledų ar miego, ar šokti, juk neprašau kieno nors leidimo, o tiesiog darau. O vaikai, jie juk priklausomi nuo mūsų, nuo suaugusiųjų, jiems reikia leidimo, reikia pinigų, reikia nugalėti tiek visokių apribojimų, kad paskui kyla klausimų, ar iš viso aš dar to noriu ar ne.
Pavydas. Keistas jausmas. Tikriausiai visi jį patyrė. Vieni vaikystėje, kiti paauglystėje, kiti gal tik sulaukę brandos. Nežinau, ko paprastai žmonės pavydi, bet kai susiduriu ir pasikalbu su kitais matau, kad tai labai įvairiapusis ir daugialypis jausmas, kurį skirtingi žmonės išgyvena labai skirtingai. Ar galima pavydėti to, kas tau nepriklauso? Gal ... Gal tiesiog trokšti to, ko negali turėti, bet tikrai nelinki kitam blogo vien todėl, kad pats to neturi. Pavydi 'baltai', t.y. imi pavyzdį ir to nori, ir tiesiog galvoji, kaip tą paiekti. Juk tada tikrai nenori atimti kažko iš kito asmens.
Kažkaip dauguma apie pavydą kalba, kai susiduria meilės ar karjeros vingiuose ar laiptuose. Ar galima pavydėti kito žmogaus? Sako, kad galima. Bet kaip galima pavydėti to, kas tau nepriklauso, niekad nepriklausė, niekad nepriklausys. Jei susitari su kažkuo gyventi, tai juk nereiškia, kad jis yra 'tavo', tavo nuosavybė. Kaip ir tu netampi kažkieno daiktu ar priklausiniu. Aš visad maniau, kad esu nepavydi. Dabar pačiai juokinga, nes išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi. O juokingiausia, kad pavydžiu to, ko niekad negalėsiu turėti, net jei ir labai stengčiausi. Na gerai, galėčiau (galbūt), jei iš esmės pakeičiau savo gyvenimą, tiesiog kardinaliai. Ir kita to gyvenimo dalis norėtų to paties. Na gerai, gal ta dalis norėtų to paties bet ne su manimi. Kaip atspėti? Paklausti? O jei meluos? Darosi visai nelinksma ... Tad kol ašaros neplūsta, kol gyvenimas gražus, nors jau pusė nugyventa, kodėl nepasigražinus sau penktadienio vakaro?

Šiandien buvo risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Receptą kažkada radau vokiško interneto platybėse (nuoširdžiai myliu vokiečių kalbą).

Reikės (2 asm.):

apie 175-200 g ryžių (apvaliųjų, skirtų risoto)

žuvies (menkė ir lašiša)

žuvies sultinio (lašišos)

midijų (ėmiau iš stiklainio, konservuotų)

vyšninių pomidorų (man patinka daugiau, tai ėmiau kokius 6-8)

sviesto

alyvuogių aliejaus

1 svogūnas

petražolių

druskos

pipirų

100 ml balto sauso vyno

sūrio (Džiugas ar parmezanas)

Gaminti yra labai paprasta.
Aliejaus ir sviesto mišinyje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną, suberiu ryžius. Kai ryžiai tampa skaidrūs, pilu vyną, laukiu kol nugaruos, tada pilu sultinį ir primažinusi ugnį troškinu apie 20 minučių, kol ryžiai tampa mėgiamos kondicijos. Kol troškinasi ryžiai, pasiruošiu žuvį. Aš ją lengvai apverdu. Turėjau lašišos ir menkės. Beje, lašišos sultinio turėjau iš anksčiau, užsišaldžiusi. Apsimoka pirkti lašišos galvas, virti iš jų sultinį, išsirinkti valgomas dalis - pigu ir skanu, kaip tik risoto variantas. Kai ryžiai tampa valgomais, sukrečiu žuvį, ketvirčiais supjaustytus pomidorus, petražoles, sviesto gabaliuką (jei noriu), midijas, viską išmaišau ir palaikau, kad skoniai susimaišytų. Visad pamirštu, bet man kitas didysis valgytojas primena, kad reikia įdėti sūrio. Kitais kartais dar dėdavau krevečių. Mažų ir didelių. Tos tigrinės suteikia grožio (bent jau man), ir patiekalas tampa daugiau nei vakariene. Tampa romantika ir egzotika. O balto vyno taurė su risoto yra nepakartojama vakarienė. Ypač jei ji - su geru draugu. Na, nuotraukos darytos su mobiliu telefonu, nes fotoaparato akumuliatoriai išsikrovė. Penktadienis, nors ir ne trylikta ...

Artėja valentino diena. Siaubas. Visa media vėl sureikšmins tą dieną kaip ir prekybos centrai ir kiti komersantai. Kiek kartų mes artimiesiems sakome, kad mylime juos? Esu tikra, kad per mažai. Na gerai, gal vienam žmogui ir sakome, bet ar visiems sakome, kuriems norėtme tą pasakyti? Aišku, kad ne. O gėlių dovanojame ar dėmesį rodome pakankamai dažnai? Ne. Pagalvoju kartais, kokiomis progomis perkamos gėlės? Už kažką dėkojame, sveikiname kokia nors proga, jaučiamės kalti, atsiprašome, džiaugiamės kartu ... O kodėl nepadovanoti todėl, kad yra penktadienis, kad šiaip žiema, nyku ir nuotaiką pakeltų ... Malonu, kai gėles įteikia ir ką nors gražaus pasako. Kam reikalingos gėlės numestos kampe? Ar tai parodo dėmesį? Ar pirštu akivaizdžiai priekaištauja?