Lazanija su vištiena, arba kaip suvalgyti likučius

Ką darote, kai lieka keptos vištos? Kokia pusė. Didesnioji. Nes tiesiog visos vištos, net jei tai pati mažiausia, neįveikia trys žmonės. Ką darau aš? Šiaip jau viską. Man skanu tiesiog šalta. Kartais pašildau ir būna priedas į gaivias salotas. Kartais tampa užkepėle su sūriu. Na ne žiuljenas, ne šedevras, bet valgomas karštas patiekalas. Tik ganėtinai riebus. Arba padažas prie makaronų. Arba galima sutrinkti plaktuvu ir bus užtepėlė ant duonos ar skrebučio. Variantų daugybė, rinkis pagal nuotaiką. Šį kartą bandžiau rasti dar vieną variantą. Kad nebūtų užkepėlė, kad nebūtų padažas spagečiams, tad gimė improvizuota lazanija su vištiena. Kadangi lazanijos lakštų buvo nedaug, o skarda plati, tai lazanija buvo kaip ir vieno sluoksnio, bet netikėtai skani.

2 puodeliai smulkintos vakarykštės orkaitėje keptos vištos
1 svogūnas
1 v.š. aliejaus
20 g sviesto
1 puodelis smulkintų konservuotų pomidorų savo sultyse
lazanijos lakštų (prireikė aštuonių)
tarkuoto įvairių sūrio rūšių mišinio (buvo toks likutis keturių sūrių mišinio)
prieskoniai: bazilikas, mairūnas, rozmarinas, druska, pipirai

Baltam padažui:
šaukštas miltų
šaukštas sviesto
pieno (kad padažus būtų grietinėlės - grietinės tirštumo)
muskato riešuto

Baltam padažui miltus apkepinau svieste, supyliau pieną, užvirinau, paplakiau šluotele, kad neliktų miltų gumuliukų.
Vištieną susmulkinau, apkepinau šaukšte aliejaus ir šaukšte sviesto, sudėjau smulkintą svogūną. Kai gerai apkepė, supyliau puodelį smulkintų pomidorų. Pabarsčiau bazilikų, mairūnų, rozmarino, druskos ir pipirų.
Tai šitas troškinys ir buvo pagrindinis įdaras.
Sluoksniavau tradiciškai - lazanijos lakštų sluoksnis, baltas padažas, vištienos troškinys, tarkuoto sūrio mišinys, vėl lazanijos lakštų sluoksnis, vėl baltas padažas ir sūris.
Kepiau apie 30 min. (pagal lazanijos lakštų pakelio gamybos rekomendaciją). 20 min. uždengusi aliuminio folija, 10 min. be jos.

Valgant keletą kauliukų radome, bet bendro skonio nesugadino.

Lazanija su varške ir špinatais

Apsižiūrėjau, kad vis dar neįdėjau lazanijos su varške ir špinatais recepto.
Taigi, puiki alternatyva variantui su mėsa, greitai pagaminama ir dar grečiau suvalgoma.

*lazanijos laikštų (tinka ir su špinatais), tiek, kiek reikia konkrečiai kepimo formai (maniškei - 11 vnt.)
*parmezano sūrio (tinka "Džiugas")


Varškės ir špinatų įdarui:
*20 g sviesto
*0,5 kg varškės
*didelis kalnas špinatų (jei šviežių). Jei naudoju šaldytus špinatus, tai prireikia viso pakelio.

Bešamelio (baltam) padažui:
*0,5 l pieno
*50 g sviesto suminkyto su 1 v.š. miltų
*muskato riešuto, druskos

Keptuvėje ištirpinu sviestą, sumetu špinatus. Kai špinatai visiškai susileidžia, dedu varškę. Jei labai sausa varškė, įpilu pieno, pabarstau druska, pipirais. Padažas paruoštas ir viskas užtrunka apie 10 min.
Bešamelio padažui keptuvėje ištirpinu sviesto ir miltų gumuliuką, supilu pieną, patarkuoju maskato riešuto, įberiu druskos. Viską gerai išplaku, kad neliktų gumuliukų, užverdu ir nukeliu. Laikau šiltai, karts nuo karto pamaišau. Padažas gaunasi girtinėlės tirštumo.

Lazaniją sluoksniuoju paprastai. Lazanijos lakštų apvirti iš anksto nereikia. Jei lakštai gauna pakankamai drėgmės iš padažų, kaip tik per nurodytą ant pakelio gaminimo laiką jie tampa al dente. Formą patepu sviestu, iškloju lazanijos lakštais, tepu bešamelio padažu, kloju pusę varškės ir špinatų masės, barstau parmezano (Džiugo) sūriu. Ir vėl lazanijos lakštai (gerai paspaudžiu, kad apatiniai sluoksniai persigertų), bešamelio padažas, likusi varškė su špinatais, sūris. Paskutinis sluoksnis yra be varškės, tik lazanijos lakštai, bešamelio padažas ir daug sūrio.
Kepu 180 įkaitintoje orkaitėje 25-30 min. (pagal nurodytą laiką ant lazanijos lakštų pakelio). Iš pradžių uždengtą aliuminio foliją (nes mano orkaitėje labai greitai apskrunda viršus). Likusias 5 min. kepu be folijos, tuomet sūris tampa tamsiai geltonas arba šviesiai rudas.

Šį kartą be nuotraukos - nerandu. Per visas keliones, failų kopijavimus lazanijos nuotraukos kažkur pasislėpė :).

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.

Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų,  kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.

O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).

Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.

Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:

* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).

* viena aštrioji (čili) paprika

* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)

* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).

Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu pagal Jamie Oliver

O koks savaitgalis be naujų kulinarinių eksperimentų? Nuobodus.
Šį kartą makaronai pagal Jamie Oliver iš knygos "Gaminame su Oliveriu", tai Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu, kurio originalų receptą (anglų kalba) galima rasti ir oficialiame kulinaro tinklalapyje (čia).

4 porcijoms reikia:

455 g kaspinėlių formos makaronų

1 kiaušinio

100 ml grietinės (rašo "tirštos riebios")

jūros druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

12 griežinėlių sūdytos bekonienos (pančetos) ar stambiai supjaustytos rūkytos kiaulienos šoninės

3 saujų žirnių (šviežių ar šaldytų)

2 šakelės šviežių mėtų

2 saujos šviežiai tarkuoto parmezano (puikiai tinka džiugas)

Makaronus išviriau sūdytame vandenyje, prieš pabaigą subėriau šaldytus žirnelius. Keptuvėje pakepinau vytintą kumpį (ne šoninę). Sukrėčiau nusunktus makaronus, subėriau dalį pjaustytų mėtos lapelių ir gerai išmaišiau. Pasinaudojau Oliver'io rekomendacija ir pasilikau truputį vandens, kuriame virė makaronai.
Kol makaronai virė, pasigaminau padažą. Kiaušinį (naminį, ekologinį!) išplakiau kartu su grietine, druska ir pipirais. Šį plakinį supyliau ant makaronų, atsargiai išmaišiau, įpyliau truputį makaronų vandens, subėriau džiugo sūrų ir likusias mėtas.
Ir, kaip teisingai rašo autorius, reikia valgyti iš karto, kol šilta. Jei būčiau gaminusi ne pati, nebūčiau patikėjusi, kad padaže yra žalias kiaušinis. Padažo skonis švelnus, lengvai pikantiškas. Tinka tiems, kas mėgsta makaronų patiekalus (pasta).