Vyšnių pyragas

Skaniausias vasaros pabaigos prisiminimas - vyšnių pyragas. Aš jį vadinu amerikietišku vyšnių pyragu (cherry pie), nes jis toks tipiškas amerikietiškas. Ir receptas iš ten. Pasirinkau šį receptą, nes jo sudėtine dalimi yra tapijoka. Skamba egzotiškai, o iš tiesų tai - krakmolas, gaunamas iš manijoko (angl. cassava) arba jukos šaknų. Šaltiniai nerekomenduoja jo gamintis patiems, nes manijoko šaknyje yra cianido pėdsakų, o majų gentys sugebėdavo panaudoti nuodus strėlėms, o šaknį palikdavo maistui.

Pyragas gaminamas iš trapios tešlos pagrindo, vyšnių įdaro ir tešlos "dangčio".

Trapiai tešlai (pate brisee):
2 1/2 puodelio (350 g) miltų
1 a.š. druskos
2 v.š. (30 g) cukraus (balto)
1 puodelis (226 g) sviesto, atšaldyto ir supjaustyto kubeliais
nuo 1/4 iki 1/2 puodelio (60 - 120 ml) ledinio vandens (imu vandenį, įberiu ledo kubelius ir naudoju pagal poreikį)

Vyšnių įdarui:
4 puodeliai (960 ml) vyšnių (be kauliukų)
3/4 puodelio (150 g) baltojo cukraus (kas mėgsta saldžiau, gali naudoti daugiau)
2 1/2 v.š. (30 g) tapijokos (angl. tapioca), recepte kalbama apie "greito paruošimo", aš naudoju perlinę (grūdeliais), tad ją reikai pamirkyti, kad išbrinktų. (*neturint tapijokos, galima keisti krakmolu - šis ingredientas skirtas sutirštinti įdarui*)
1/8 a.š. druskos
1 v.š. šviežiai išspaustos citrinos sulčių
1/2 a.š. vanilės ekstrakto (aš keičiu vanilininiu cukrumi)
1/2 a.š. kiršo (vyšnių degtinės) arba 1/4 a.š. migdolų ekstrakto (pasirinktinai)
2 v.š. (25 g) į kubelius supjaustyto sviesto (išdėlioti ant supilto vyšnių įdaro)

Glazūrai:
2 v.š. grietinėlės
baltojo cukraus
Galima patiekti su plakta grietinėle arba vaniliniais ledais

Tešlą puikiai pagamina maisto kombainas, bet galima ir rankomis, tik reikia trinti tarp pirštų labai greitai, kad sviestas neištirptų. Suminkytą tešlą atšaldyti šaldytuve mažiausiai 30 min. Pusę tešlos kiekio iškočioti ir iškloti formą, sudėti vyšnių įdarą, suberti sviesto gabaliukus. Kitą tešlos dalį iškočioti, supjaustyti juostelėmis, sudėlioti ant vyšnių įdaro, užspausti kraštus. Viršų patepti grietinėle, pabarstyti cukrumi ir kepti įkaitintoje orkaitėje, 180 C temperatūroje apie 45 min. arba kol gražiai apskrus. Kepimo metu po skarda patiesti aliuminio foliją, kad būtų kur nubėgti vyšnių sultims. Pyragą ataušinti neišėmus iš skardos ir leisti atvėsti kambario temperatūroje.
Kai gaminau su šviežiomis lietuviškomis vyšniomis, pyrago spalva pavyko tamsesnė ir skonis intensyvesnis. Na, bet tinka ir šaldytos :).

Išklotas tešlos pagrindas

Prieš šaunant į orkaitę

Iškeptas

Žagarėliai

Mamos kepti žagarėliai man primena vaikystę ir gimtadienius, kai beveik permatomų traškių ir cukraus pudra nubarstytų žagarėlių kalnas būdavo vienas skaniausių desertų. Torto juk reikia laukti, jam reikia lėkštės ir pan., o žagarėlį pasiimi į ranką ir jis akimirksniu dingsta. Aišku, jei kur pakeliui nenukrenta, nes lūždavo vos paėmus į ranką - tokio plonumo ir trapumo buvo mano vaikystės žagarėliai. Vos spėjau nufotografuoti likučius, taip greitai jie buvo suvalgyti.

Tešla labai paprasta:
1 kiaušinis
6 tryniai
1 v.š. be kaupo grietinės
miltai (tiek, kad neliktų prie rankų ir gerai minkytųsi)
aliejaus kepimui (priklausomai nuo keptuvės dydžio, bet užtenka, kad aliejaus būtų 1,5 cm)
cukraus pudros pabarstymui

Į tešlą nedėjau nei druskos, nei cukraus. Išminkiau kietą tešlą, net rankas paskaudo. Pusvalandį palaikiau šaldytuve. Kočiojau labai plonai, tešlą dar padaužydavau kočėlu. Supjausčiau stačiakampiais, stačiakampį įpjoviau per vidurį ir pervėriau. Dariau visus skirtingus - plačius ir trumpus, ilgus ir siaurus. Norėjau pažiūrėti, kaip geriau. Pasirodo, kad gerai iškepa visi, gal tik lengviau susitvarkyti su vidutinio ilgio ir pločio žagarėliais.
Iškepusius sudėjau ant popieriniu rankšluosčiu išklotos lėkštės, kad nuvarvėtų aliejaus perteklius, tai riebalų nesijautė.
Buvo suvalgyti tą pačią dieną.

Kišas arba tešla kišui

Kažkada rašiau apie kišą (kišas su tunu, kišas su svogūnais ir kumpiu), bet nerašiau, kaip pasigaminti tešlą. Kažkaip buvome įpratę pirkti šaldytą sluoksniuotą tešlą. Šį kartą šaldytos tešlos neradau, tad labai greitai ir paprastai pasigaminau tešlą. Išeitinis receptas - Jamie Oliver.

Taigi, kišo pagrindas:
120 g šalto sviesto
220 g miltų
3 šaukštai ledinio vandens
0,5 a.š. druskos

Miltus sumaišyti su druska, įpjaustyti sviestą ir rankomis sutrinti iki trupinių. Palaipsniui supilti vandenį ir suminkyti iki vientisos tešlos. Gautą tešlą padėti į šaldytuvą 15 min. Galima ir ilgiau, kaip nutiko man, tik paskui truputį palaukti reikia, nes labai sukietėja.
Kadangi naudoju silikoninę kepimo formą, aš papildomai sviestu netepu, nes tešla pakankamai riebi. Rankomis padarau apvalų plokštainį, o pabaigiu kočioti su kočėlu, kurio pagalba tešlą ir perkeliu į formą.

Subadau šakute, bet neberiu nei pupų, nei kitokių dalykų. Gal tešla kepant kažkiek ir išsipučia, bet paskui, kai supilu visus įdarus, ji natūraliai subliūkšta.

Taigi, pagrindą kepu įkaitintoje orkaitėje (180 laipnsių Celsijaus) apie 15 minučių.

Paskui dedu visus įdarus. Paprastai gaminu vieną iš dviejų - su tunu arba su svogūnais ir kumpiu.
Kitą kartą darysiu aukštesnius kraštus, nes jie visai susitraukė ir liko gal 1 cm aukščio.

Tai va, paprasta, greita ir nereikia į parduotuvę bėgti.

Triušiena balto vyno ir pomidorų padaže

Šiandien apie triušieną. Pasiskaičius, paaiškėja, kad tai labai dietiškas, sveikas ir visoks kitoks teigiamas produktas. Galbūt. Aš triušį gavau dovanų. Artėjančių Kalėdų proga. Dėjau visas pastangas, kad taip nenutiktų, bet nutiko. Bandžiau dovanojančiam pasiūlyti patiekalą, bet ir tai nepavyko. Tad ačiū už puikią dovaną ir tiems, kas ja su manimi pasidžiaugė kartu.

* triušis, didelis (nesvėriau, bet didelis)
* skardinė konservuotų vyšninių pomidorų (turėjau tik 400 g, būtų geriau daugiau)
* butelis balto sauso vyno
* 700 ml vištienos sultinio
* šalavijo
* rozmarinų
* raudonėlio
* druskos
* pipirų
* miltų
* sviesto
* svogūnų
* česnako (galva)

Triušį supjaustyti, pavolioti miltuose ir apkepti svieste. Sudėti į puodą, pabarstyti prieskoniais (šalaviju, rozmarinais, raudonėliu, druska ir pipirais), supilti vyną, verdantį sultinį. Svogūnus apkepinu svieste: mažiukus kepu nepjaustytus, o didelius supjaustau ketvirčiais. Sudedu prie triušio. Papildau česnakais. Viską užverdu ir šaunu į įkaitintą iki 200 laipsnių orkaitę. Ir palieku gerai valandai, kol mėsa tampa minkšta.

Taip atrodė puode. Skonis saldžiarūgštis, pomidorai ir vynas duoda savo prieskonį.

O čia iš archyvo, tvarkiau receptų segtuvą, radau savo dukters rašytus pamąstymus (8-11 metų, datos nėra, tai negaliu tiksliai nusakyti).

Gyvenimas tai ... Jis
kartais panašus
į rožėmis nuklotą
kelią, kartais - į
dramą, kuria
tu negali patikėti.
Kartais - į nuotykių
komediją, kurioje
tu - pagrindinis veikėjas...
O kartais - gyvenimas tai vien
likimo išdaigos...
Kol gyveni - tu privalai būti stiprus ir širdimi ir siela!
Jeigu tu t negali -
jeigu prarandi visas
viltis - tikėk savo jėgoms!
Ir tau pavyks!

Taigi, tikėjimas, viltis ir svajonės yra ta tikroji realybė, kuri iš nematomos pereina į matomą. Ar pastebite, kad kartais svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi. Tik svajoti ir norėti reikia drąsiai ir nekeisti savo minčių tėkmės.

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.

Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų,  kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.

Varškės pudingas su braškėmis ... sekmadienį

Vakar rašiau dienoraštį (šitą patį blog'ą) ... Apie sekmadienį, tingėjimą, darbą nedarbo metu ... ir nulūžo internetas. Ir visas tekstas dingo ... Ir pajutau, kad niekad to paties neparašyčiau, nes kai rašai, tai vyksta dabar, mintys, jausmai, asociacijos. Tas jausmas, kuris buvo apėmęs vakar, dingo. Dabar jaučiuosi kitokia, viskas yra kitaip, nes visa aplinka pasikeitė.


Vakar rašiau apie tai, kas gali būti mieliau sekmadienio rytą už namus kvepiančius vanile, varške ir braškėmis. Apie ramius pokalbius su dukra, apie praėjusią savaitę, ateinančią savaitę, pamokas, muzikos mokyklą, ir visa kita, kas guli ant širdies.

Rašiau apie darbą savaitgaliais, vogtą laiką iš šeimos ir tai, kaip neįmanoma susigrąžinti tai, kas prarasta. Apie tai, kaip nuoširdžiai kartais nustebina žmogus, kurį atrodo pažįsti kaip nuluptą. Ir gėlių gauti malonu, ypač žiemą. Ir malonu, kad vis dar stebina ...

Taigi, nors internetas ir pagadino man tą reikalą, neimsiu gi aš dėl to verkti :). Ir iš viso, kodėl negalim į blog'ą kopijuoti teksto iš word'o? Kažkada taip suvedžiau tekstą ir maniau, kad pasilengvinsiu sau gyvenimą, panaudodama copy-paste kombinaciją, deja, nepavyko. Jaučiausi lengvai apgauta, bet nieko, artimieji paaiškino man, kad tai turi būti, juk čia - dienoraštis :). Juokinga, baisiai ... iki ašarų ...:) pasijaučiau žiopla, bet kitą kartą jau nebandysiu sau pagelbėti tokiu būdu.

Taigi, sekmadienį, kai rytas ilgas, ramus, tingus. Kai tingisi ką nors ilgai meistrauti, aš paprastai gaminu varškės pudingą. Dukra mėgsta, vyras valgo, man irgi skanu. O kai dingstu visai dienai, tai šioks toks šviesulys, kuris lieka visai dienai kaip mamos prisiminimas, kaip dėmesio ženklas ir šiaip, aš visad buvau ir būsiu šiltų pusryčių šalininkė, bent jau vaikams. Gal kad man mama visad šiltus pusryčius patiekdavo. Man vakarienė gali būti vynas ir užkandžiai, bet pusryčiai - turi būti.

Reikės (1 valgytojui/-ai):

100 g varškės

1 kiaušinis

1 v.š. cukraus

1 v.š. miltų

vanilininio cukraus

(visko propocijos pagal valgytojų skaičių x 2, x 3 ir pan.)

Anksčiau baltymus atskirdavau nuo trynių, kad geriau iškiltų, o dabar elgiuosi kaip tikra racionali, praktiška ir tingi namų šeimininkė :). Įmušu kiaušinius (3 asmenims = 3 kiaušiniai), suberiu cukrų. Plaku mikseriu. Beriu varškę. Miltus. Plaku toliau. Vanilinį cukrų ir viskas. Po 5 minučių tešla gatava. Suberiu į skardą (turiu tokią silikoninę, graži forma gaunasi, žr. žemiau).
Kol gaminu tešlą, įkaista orkaitė. Kepu 40-50 min. 180-200 laipsnių orkaitėje (mano elektrinė). Pradžioje uždengiu aliuminio folija, nudengiu likus 10 min., kad gražiai apskrustų. Atsišildau braškes (pati tryniau su cukrumi ir užsišaldžiau).
Lėkštėje apkepas su trintomis braškėmis atrodo kažkaip panašiai:

Man dar skanu su grietine. Šalia braškių. Primena vaikystę, kaimą, kai blynus valgydavome su tokiu uogienės - grietinės mišiniu.

Argi ne paprasta? Kol ruošiu tešlą, išverdu žalios arbatos, kavos su plaktu pienu, pasiruošiu dienai. Juk nieko daryti nebereikia - pudingas pats kepa. Nei vartyti, nei prižiūrėti ...

Graži gražaus sekmadienio pradžia ...
Na, tai buvo vakar.

Taip bus kitą sekmadienį.
Ir dar kitą.
Ir tada, kai šaldytuve bus varškės, kai tingėsiu minkyti varškėčius, gaminsiu šį pudingą. Ir ačiū mano puikiai draugei, kuri mane pavaišino šiuo pudingu. Nuo tada jis tapo mūsų savaitgalio pusryčiais. Kai dukra nevalgo, dedu obuolių, razinų ar kitų vaisių. Skanu ir gaivu. Ir šiaip, man tai - vietoj pyrago.

Nors dar pirmadienis, aš jau laukiu šeštadienio ...

Kišas su tunu

Žiemišką dieną ar vakarą paprastai norisi kažko lengvo, skanaus ir šilto. Kai norisi pikantiško, kai ne sriubos, ir ne mėsos. Na, lengvumas čia labai sąlyginis, juk vis tik pagrindas - sluoksniuotos tešlos.
Taigi, jei mėgsti tuną. Na gerai, konservuotas, bet juk vistiek nerealu... Jei mėgsti konservuotus pomidorus (sakysite, ir vėl konservai, bet juk žiema...). Jei mėgsti svogūnus...

Taigi, jei mėgsti tuną - pomidorus - svogūnus, tai greitai ir tingiai vakarienei puikus pasirinkimas kišas su tunu.

Gaminom kaip paprastai. Šaldytą tešlą palaikėm 15 min. kambario temperatūroje, tada sudėjom į skardą, apkepėm 15-20 min. arba laukiam, kol lengvai paruduoja. Anot kepėjo, "ištraukti reikia, prieš pat pradedant tešlai tamsėti, kad neapsviltų, bet kad ir neliktų žalia tešla viduje". Va taip, pasirodo paprasta.

Supjausčiau tris nemažus svogūnus (turėjau du mėlynuosius ir pusę didelio balto), gerai apkepiau, kokį gerą pusvalandį, gerai maišant, kad nesviltų, bet kad būtų saldūs ir minkšti, tokie karameliniai (hm, galiu tokius vienus valgyti, nerealiai skanu), tada subėriau tuną (naudoju savo sultyse ir reikia dviejų standartinių indelių), konservuotus pomidorus, mėgiamų prieskonių. Kadangi nuo pomidorų troškinys tapo skystas, pastoviai maišydama kepiau, kol skystis išgaravo.

Troškinį - padažą - įdarą gražiau išvertėme ant tešlos pagrindo, sudėjome tarkuotą čedaro sūrų, užpylėme kiaušinių (3) ir grietinės (didelis valgomas šaukštas, daugiau nebuvo :). Iš tiesų, tai kitais kartais imam ir 4 kiaušinius ir daugiau grietinės, bet šį kartą užteko ir tiek.

Fotografuoti aš nemoku, bet tikiuosi, kad matosi, jog po pusvalandžio kepimo, mūsų kišas gražiai apskrudo, ir dar skaniau dingo dar tą patį vakarą. Tikėjausi rasti pusryčiams, bet deja, matyt pramiegojau naktipiečius ...

Kišas su svogūnais ir kumpiu

Kišas (pranc. quiche) - man visad atrodė, kad turėtų būti kažkas labai jau sudėtinga ir sofistikuota, na šiaip, prancūziška ir nesuprantama .... ypač lietuviams...

O paprasta iki skausmo, o gal geriau sakyti, kad paprasta ir visai neskausminga? Vienaip ar kitaip, tai buvo mano ir mūsų šeimos metų atradimas. Yra daug jo variantų. Lietuviškai reikėtų vadinti 'pyragu', bet man labiau patinka žodis 'kišas' :).

Penktadienis man kažkaip visad sunki diena. Tad vakarienė turi būti ne tik skani, bet paprasta. Paprasta ta prasme, kad pačio gaminimo turi būt labaaai mažai. Tikrai netiktų cepelinai (o aš jų nekad ir negaminau pati viena, esu tik padėjusi), ar kitas daug laiko reikalaujantis patiekalas. Jei kišui gaminčiau tešlą pati, tai dar minimum valandą ją reikėtų laikyti šaltai, tad penktadienio vakarą pasirinkome, kaip aš vadinu, tinginio variantą. Iš šaldytuvo išėmėm šaldytos tešlos (sluoksniuotos). Po kokių 15 min., kai vos atšilo, išdėjom tešlą į apvalią kepimo formą ir apkepėm orkaitėje 15-20 min. Tuo tarpu supjausčiau tris labai didelius svogūnus, apkepiau svieste ir alyvuogių aliejuje. Kepiau apie pusvalandį, t.y. tiek, kad svogūnai suminkštėtų, apkeptų ir įgautų švelniai rusvą spalvą. Tada subėriau pjaustytą kumpį ir šoninę, prieskonius, kepiau kol apkepė. Kol kepė svogūnai, pasiruošėme užpilą iš 4 kiaušinių, grietinės ir tarkuoto čedaro sūrio. Ant apkepto tešlos pagrindo sudėjau svogūnų ir kumpio mišinį, supyliau kiaušinių-grietinės-sūrio plakinį ir kepėm apie pusvalandį. O iškeptas kišas atrodė taip:

Skanu tiek karštas (vakarienei), tiek šaltas (pusryčiams). Tinka balto ar raudono vyno taurė (vakarienei). O apie tešlos receptą - kitą kartą...