Vairuotojau - tu kelyje ne vienas

(7 klasės mokinės namų darbas - laiškas neatsakingam vairuotojui)


*****
Uodas. Net jis turi teisę gyventi. Ir išgyveno. O mano sesuo ne. Ir tai tavo kaltė.

Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę, neik, kai dega raudona šviesa, nebėk, nežiopsok. Bet juk ne vien mes atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, visada atsiras, kas nors, kas toli gražu nebus nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, žmogus negali suprasti..?

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės - Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį apsikuopimą prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 7.00.Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Aštuntą turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. 7.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos espresso.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia. Bet ant jos neįmanoma pykti. Ji krykštauja, džiaugiasi žiema taip, kaip tik ji viena temoka.

[Popietė. Tu.] Tu lėtai slenki Šilo tiltu. Kamštis. Klausai muzikos, geri kavą. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga šypsodamasi, įraudusi nuo vėjo. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmus. Įsikimba man į ranką ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] pajudi iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti puodelio. Viena ranka ant vairo. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys išsiplečia.

Žviegia stabdžiai. Bumbt. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo bamperio. Ji krenta. Jos lūpose nebylus klyksmas. Bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko. Kažkas renka 112. Tu išlipi iš mašinos., kraujuojančia galva, atrodai baisiai. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Trys mėnesiai po avarijos. Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Guli sutvarstytas, daugybiniai kaulų lūžiai, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... nebegaliu žiūrėti į savo sesers žudiką. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Jau susitaikiau su netektimi. Na taip, iki galo skausmas niekada nepraeis. Bet jau geriau prisiminsiu savo seserį, tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Atleidau tau, vairuotojau. Nejautros būsena gelbsti mane. Žinau, kad ir tau sunku. Tavo gyvenimas byra. Laukia kalėjimas. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, gerbk kitų gyvybes. Bent jau dėl mano sesers. Jos atminimui.

Pamario/ pajūrio kraštas arba "Kuršių kelias"

Niekada nemaniau, kad savaitgalis pamary - pajūry gali tapti sielos, galvos ir kūno atgaiva, prilygstančia visos savaitės poilsiui. Na, kūnui buvo labiau iššūkis nei poilsis - dviračiu nuo Klaipėdos iki Šventosios ir atgal. Kelias puikus (turistinio maršruto "Kuršių kelias" dalis). Dviratininkų gausa džiugina, o žioplumas ir nesupratingumas dažniau gąsdina nei piktina. Pėstieji Palangoje sudaro įspūdį, kad dviratį jie mato pirmą kartą ir nustemba, kad reikia trauktis nuo dviračio tako. Šventoji - kažkoks nesusipratimas. Keistas turgaus, neskonybės ir greito naudojimo prekių/ paslaugų mišinys. Panašus ir maistas "Paršelio rojuje". Sriuba šalta, nors aptarnavimas malonus. Ir ruginė bandelė šilta bei kvepianti. Tokia naminė. Palangos muzikos klubas "Vandenis", tiksliau jo kavinė maloniai nustebino. Nustebino, nes dauguma svečių buvo suvažiavę dviračiais, tad kiemas labiau priminė dviračių parduotuvę nei lauko kavinę. Kava skani ir karšta, o ledų porcija man buvo tiesiog neįveikiama. Joje nesigirdi Basanavičiaus gatvės šurmulio ir viso joje vykstančio "jomarko". 

Taip jau netyčia gavosi, kad pravažiavome beveik visą turistinį maršrutą "Kuršių kelias". Dalį dviračiais (pirmą dieną), dalį - automobiliu (antrą dieną). Automobiliu iš Klaipėdos per Priekulę nuvažiavome iki Svencelės. Kaip tik tą savaitgalį vyko kaitų fiesta ir galėjome pasigrožėti ant kranto išrikiuotais jėgos aitvarais, bei sportininkais mariose. Vaizdai kaip iš filmų apie sportininkus ir audringus vandenynus. Dvelkia laisve, jėga, drąsa ir gyvybingumu. Pasirodo, Lietuvoje jau daug žmonių aktyviai (ir tokiu būdu) leidžia laisvalaikį. Gražu, ypač kai matai, jog ir vaikai sportuoja.

Pirmą kartą apsilankėme Minijoje/ Mingės kaime.

Važiuojant nuo Šilutės link Jurbarko, Pagėgiuose, prie pagrindinio kelio alkanas akis patraukė kavinė/ viešbutis "Pagėgė". Graži, tvarkinga ir švari vieta. Matosi, kad viskas dar nauja ir nenudėvėta. Įdomu, kaip atrodys po metų ar po penkerių. 

Meniu paprastas ir pakankamai gausus. Sriubas galima imti ir po pusę porcijos. Nustebino tai, kad į burokėlių sriubą niekas savavališkai neįdėjo grietinės, o patiekė atskiruose indeliuose. Ir įrankiai buvo dailiai ir labai jau lygiai suguldyti.

Blyneliai su varške ir grietinės su uogiene padažas. Virtuvėje net piešinį išpaišė - pabandysiu kada ir aš su uogiene tokį meną išspausti. Tik kantrybės ir noro reikia. Ir tvirtos rankos.

Sterko filė su grietinėlės ir špinatų padažu. Garnyrui - apkeptos su lupena bulvės. Garnyrą galima rinktis iš siūlomo sąrašo. Ir jis papildomai nekainuoja. Tiesiog tau leidžia rinktis.

O kur dar Ventės ragas ir ornitologinė stotis bei vokiečių turistai su dviračiais.

Ir karvė, tingiai atrajojanti žolę.

Tiesiog ramybė, kurios taip trūksta triukšmingame, skubančiame miesto gyvenime.

Žudantis karštis ... pieno - ledų - braškių kokteilis

Nežinau, kaip kitus, bet mane toks oras slegia prie žemės. Gerai, kad dar kontoroje šiokį tokį vėsų orą pučia. Priešingu atveju, gulėčiau paslika ir nesikelčiau. Kaip vaduotis nuo galvos skausmo, pilančio kūną karščio ir užklumpančio liūdesio? Galima gerti šaltą gazuotą ar negazuotą vandenį, vandelį su citrina ir ledukais. O gal geriau tuos ledukus dėlioti ant įkaitusių kūno vietų, kad nors kiek taptum darbingas. Gaila, kad darbo vietoje ir darbo metu tas sunkiai įgyvendinama. Užtat realu ir įmanoma yra pasigaminti gaiviai vėsų ir vasariškai raudoną pienišką ledų ir braškių kokteilį.

Sočiai ir skaniai atsigeria 7-8 žmogeliukai:

* plombyro batonėlis (tas didelis)

* 2 l pieno (ir be jokios apgaulės, tikrai 2 litrai)

* 1 l saldytų trintų braškių su cukrumi

Viską suplakti su plaktuvu ir serviruoti stiklinėse taurėse su storais šiaudeliais.

Kokteilis puikiai atgaivina karštą dieną ir yra įdomi alternatyva tiesiog ledams.
Dieną, kai jau šeštą ryto važiuojant dviračiu atgaivina tik nuo judėjimo kylantis vėjas, o saulė spigina taip, kad pasigailiu, neužsidėjusi akinių nuo saulės. Smagu važiuoti ryte - sutinku margų žmonių. Jaunuolių porelę, neskubančiu žingsniu grįžtančią iš vakarinio pasimatymo, pavargusį benamį, tempiantį savo mantą ir tuščių butelių krepšį, bėgikus ir kitus dviratininkus, bėgančius ir važiuojančius įvairiomis kryptimis. Kiemsargiai šluojantys gatves. Darbininkai, genantys medžius Gedimino pr., kuris stebina savo paradiškumu, ramybe ir tuščiomis gatvėmis.
Rytas - ypatingas. Ir ne tik žmonėmis, bundančiu miestu. Tokiu metu dar jaučiama šiokia tokia nakties gaiva, kurią pramaišiui keičia auštančios dienos karštis. Karštis, kuris paskui spaus prie žemės, vers ieškoti pavėsio, vėjo, šaltųjų gaiviųjų gėrimų ir ledų.
Kur gi dingo tos mūsų garsiosios lietuviškos vasaros? Galima liūdėti, o galima ir pasidžiaugti, kad ekonominės krizės laikais karštieji orai aplanko mus čia, vietoje, kad nereikia ieškoti saulės ir šilumos kažku toli, o visa tai gali rasti čia, kad ir Vilniuje. Valakampių ar Žirmūnų paplūdimiuose, kur knibžda miestiečių nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Prie Baltojo tilto, kur galima ramiai ant pledo išsitiesti ir leistis į neskubrias šnekas, gurkšnoti vyną ar vandenį su citrina, leisti aitvarus. Nesu leidusi aitvaro, bet planuoju tą įgyvendinti dar šią vasarą. Gal net prie to paties Baltojo tilto. Turėtų būti smagu.

Tarptautinė darbo diena

Gegužės 1-oji - tarptautinė darbo (kitur verčia - darbininkų) diena. Pamenu paradus (eitynes). Čia iš vaikystės. Linksmiausia ar įdomiausis buvo Berlyne, Kreucbergo (Kreuzberg) rajone stebėti eitynes. 2003 ar 2004 m. Ta dalis, kur stebėjome praėjo pakankamai ramiai ir nieko baisaus ar netikėto neįvyko. Tikrasis veiksmas vyko paskui, vakare, kai buvo niokojami automobiliai, dviračiai ir kt. materialus vietinių gyventojų turtas. Ne veltui Kreucbergo rajono (daugelis lygina jį su Vilniaus Užupiu ar Kopenhagos Kristijanija) gyventojai tą dieną nebūna namie, uždaro langines, jei tokios yra. Policija pasirengia sustiprintam budėjimui, nes tą dieną mėgsta žygiuoti neonaciai. Bet būna ir smagu - koncertai, renginiai ir kiti gatvės įvykiai, kurie sutraukia draugus ir pažįstamus kartu praleisti laiką.

Sakuros ir pietūs gamtoje

Sakuros Vilniuje kaip ir kituose Lietuvos miestuose prieš devynerius metus dešiniajame Neries krante buvo pasodintas japoniškų dekoratyvinių vyšnių - sakurų (lot. Prunus Serrulata) sodelis Japonijos diplomato Čijūnės Sugiharos, gelbėjusiam Lietuvos žydus nuo nacių okupacijos, šimtosioms gimimo metinėms.
Dabar tai - puiki vieta pusryčiams, pietums ar popietei su kolegomis, draugais, šeima praleisti. Ar tiesiog vienam pabūti. Aš net dirbti galėčiau. Sėdi sau ramiai ant pleduko, kompiuteris ant kelių, telefonai neskamba, šurmulio aplinkui jokio. Taigi, tiesiog ideali vieta dirbti ir ilsėtis.
Sakurų žydėjimo ir pavasario proga paskutinę balandžio dieną pasidovanojome sau pietus po žydinčiomis vyšniomis, su vaizdu į upę, leidžiant sau pusvalandį negalvoti apie skubančius ir vejančius darbus ir užduotis, raudonai mirksinčius darbus, gasdinančias savo apimtimi excelines lenteles, wordinius tekstus ir prezentacijų skaidres.
O sakurų spalva - nereali. Švelni. Raminanti. Viena iš mano mėgiamų.

Šiaip lietuviškos vyšnios - mano mėgstamiausios uogos. Ne trešnės, ne braškės. O vyšnios. Kaip ir sodri vyšninė spalva, kuri tinka viskam, pradedant batais, paltais, rankinukais, baigiant automobiliu.

Pietums pasirinkome išsineštinį Azijos virtuvės Eat East dienos pasiūlymą: pomidorų su jautiena sriuba ir ryžiai su krevetėmis. Sriubas pasiėmėme visos trys, dienos patiekalą pasidalinome į tris dalis. Saulėtą dieną, kai šiluma golsto veidą, o į saulę gali žiūrėti tik pro akinius tamsintais stiklais, toks porcijų dydis pasirodė pats tinkamiausias. Jei būtų reikėję įveikti pačiai vienai visą dienos patiekalą plius sriubą, matyt, likusią dalį būčiau miegojusi, įbedusi į kompiuterio ekraną iki skausmo atmerktas akis.

Tokį pietų variantą reikės pakartoti. Graži laukto savaitgalio pradžia... 

Vampyrai, vilkolakiai ir kitos mistinės istorijos

Skaičiau Stephen Meyer paauglių bestselerius apie vampyrus, vilkolakius, keistąją mergaitę. Pradėjau nuo "Saulėlydžio", kuri "susivalgė" lėktuvuose kaip greitas maistas. Paskui sekė "Jaunatis", o "Užtemimas" skaitėsi sunkiai sunkiai, ypač po to, kai mano mažoji / dičkė užklausė, ar ten jau taip ir taip nutiko, ar dar ne? Na, net man dingo motyvacija, nes pasirodo užsimintas epizodas yra dar neperskaitytose knygose. Iki jų dar nepriėjau.
Neperskaityti negalėjau, nes kai matau, kai knygos skaitomos, tiksliau "ryjamos" po tris/ keturis kartus., aplinkui nematant nei šviečiančios saulės, nei pasivažinėjimų dviračiais, nei jūros (čia epizodas iš atostogų Juodkrantėje), kyla natūralus klausimas, kas gi toje knygoje T O K I O, kad nematau, negirdžiu, nebendrauju ir t.t.
Na ką aš galiu pasakyti, knyga skirta romantiškoms paauglėms. Geroji dalis ta, kad vaikai ten aprašomi geri, t.y. gerai mokosi, gerbia ir (netgi) myli savo tėvus, laikosi žodžio. Skaičiau ir tokie teigiami atrodė. Visai ne tokie tikri kaip tie dvylikamečiai, apie kuriuos klausau per tėvų susirinkimus. Nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Net nežinau, ar čia tas amžiaus skirtumas lemia, ar kultūra (JAV vs Lietuva), ar tiesiog tai, kad čia romanas.
Graži pirmoji meilė. Truputį nereali. Kaip ir kitoje knygoje atsirandantis meilės trikampis. Žmogus (mergaitė) ir vampyras (berniukas arba amžinas paauglys, amžinai septyniolikos), o vėliau dar ir vilkolakis (stebėtinais tempais bręstantis berniukas, per vasarą tampantis jaunuoliu).
Ne viskas teigiama. Nuo tėvų yra slepiami tam tikri, juos galintys gąsdinti dalykai ar įvykiai. Tokie kaip mokymasis važiuoti motociklu. Jau nekalbant apie draugystes su vampyrais ir vilkolakiais. Tada knygoje pasakojama istorija tampa nuolatiniu melu tėvams, mokytojams ir visa supančiam pasauliui. Gyvenimas paraleliniame pasaulyje. Siurrealizmas. Tikrovė - tai ne tai, ką tu matai ir ką apie ją galvoji.
Istorija, nors ir pakankamai teigiama, yra pernelyg ištęsta, per daug saldi. Įdomu, ar berniukai tokias knygas skaito? Mergaičių mamos, pasirodo, skaito. Čia aš apie kitas, ne tik apie save. Savu laiku buvo "Haris Poteris", dabar "Saulėlydžio" saga. Kas toliau?
Dar yra filmai. "Saulėlydį" labiau klausiau nei žiūrėjau. Visų pirma todėl, kad knygą aš jau "pažiūrėjau" ir ekrane esantys veikėjai toli gražu neatitiko mano grožio supratimo ir to, kaip jie atrodė mano vaizduotėje. Teigiama tai, kad "mano" filmas vyko europietiškoje aplinkoje, o tikrasis filmas nukėlė už jūrų marių. Tad, kaip nebūtų keista, tai ir buvo vienintelis mano atradimas. Bandau prisiminti, ar buvo filmas, kuris bent kiek atitiko knygos susikurtą vaizdinį. Gal ne. Nors greitosiomis galiu ir neprisiminti.

Toliau tikiuosi, kad ateis pavasaris, kad bus šilta, išnyks slogos ir kitos nelemtos pavasarinės peršalimo ligos, kad sekmadienį atidarytas dviračių sezonas bus intensyvus. O dabar belieka pasidžiaugti žydinčia orchidėja. Nesugebu aš perteikti jos grožio. Tam reikia ne tik puikios technikos, bet ir gebėjimų ar bent jau meniškos akies. Gal kada nors. Po to, kai išmoksiu plaukti, nubėgsiu maratoną. Po to pradėsiu mokytis fotografuoti. Sako, kai norus/ svajones išsakai garsiai, jie tampa tikslais. Konkrečiais, pamatuojamais, apibrėžtais laike ir ... pasiekiamais.
O kol kas, kol kamuoja slogos, labai į temą būna tailandietiška sriuba. Su ryžiais šalia. Tokio stiprumo, kad pramuštų užgulusią nosį. Keista, kad šį kartą ji suveikė "atbulai", bet skonis buvo teigiamas ir iš karto atpažįstamas.

Avinžirnių paplotėliai su rikotos padažu

Šiandien kartojome avinžirnių paplotėlius, tik dar pagardinome padažu a la rikota. Radau rikotos receptą, kur naudojamas šviežias pienas, bet kažkada gavau el. paštu dar paprastesnį - iš kefyro.

Taigi, naminei rikotai reikės litro kefyro (riebiausio, apie 3 proc.), kurį tiesiog įdedu į šaldymo kamerą nakčiai, ryte išimu iš pakelio, dedu į dvigubą marlę, pakabinu, kad išvarvėtų, o vakare sumaišau su prieskoniais. Kartais prisimenu tą šaldytą kefyrą gerokai vėliau, pvz. kaip šiandien, kai norėjome, kad avinžirnių paplotėliai būtų ne tokie sausi. Rikotą sumaišiau su trintais česnakais, baziliku, provanso žolelių mišiniu ir druska su pipirais.

Avinžirnių paplotėliams naudojome (gaminau šį kartą jau ne aš) išbrinkintus avinžirnius, svogūnus, saldžiąją papriką, kukurūzų miltus ir prieskonius (aštriąją čili, druską, pipirus ir kt.). Visus ingredienttus tiesiog sutriname su elektrine trintuve, iš jų formuojame paplotėlius (galima rankomis, galima šaukštu tiesiai į keptuvę) ir kepame gerai įkaitintame aliejuje (šiuo atveju - skrudintų sezamo sėklų ir alyvuogių aliejaus mišinyje). Avinžirnių paplotėlių receptą radome Nidos receptų tinklaraštyje, tačiau jį supaprastinome ir pritaikėme savo turimoms atsargoms. Galima juos ir išvirti prieš trinant, kitą kartą reikės pabandyti. Kaip ir humus ir tahini. Skamba skaniai ir paprastai. O iš avinžirnių bus galima ir falafelius išsikepti (išvirti aliejuje). Primena turkų greitą maistą ir vegetarišką kebabo substitutą Berlyno skuboje, kai būdavo greitas ir skanus užkandis dienojant/ vakarojant Humboldthain'o parke (ech, tie metai Berlyne, pasaulio virtuvės patiekalai ir išmoktos pamokos).

Šį kartą be nuotraukų. Vis tiek jos ne labai skanios :).