Lazanija su varške ir špinatais

Apsižiūrėjau, kad vis dar neįdėjau lazanijos su varške ir špinatais recepto.
Taigi, puiki alternatyva variantui su mėsa, greitai pagaminama ir dar grečiau suvalgoma.

*lazanijos laikštų (tinka ir su špinatais), tiek, kiek reikia konkrečiai kepimo formai (maniškei - 11 vnt.)
*parmezano sūrio (tinka "Džiugas")


Varškės ir špinatų įdarui:
*20 g sviesto
*0,5 kg varškės
*didelis kalnas špinatų (jei šviežių). Jei naudoju šaldytus špinatus, tai prireikia viso pakelio.

Bešamelio (baltam) padažui:
*0,5 l pieno
*50 g sviesto suminkyto su 1 v.š. miltų
*muskato riešuto, druskos

Keptuvėje ištirpinu sviestą, sumetu špinatus. Kai špinatai visiškai susileidžia, dedu varškę. Jei labai sausa varškė, įpilu pieno, pabarstau druska, pipirais. Padažas paruoštas ir viskas užtrunka apie 10 min.
Bešamelio padažui keptuvėje ištirpinu sviesto ir miltų gumuliuką, supilu pieną, patarkuoju maskato riešuto, įberiu druskos. Viską gerai išplaku, kad neliktų gumuliukų, užverdu ir nukeliu. Laikau šiltai, karts nuo karto pamaišau. Padažas gaunasi girtinėlės tirštumo.

Lazaniją sluoksniuoju paprastai. Lazanijos lakštų apvirti iš anksto nereikia. Jei lakštai gauna pakankamai drėgmės iš padažų, kaip tik per nurodytą ant pakelio gaminimo laiką jie tampa al dente. Formą patepu sviestu, iškloju lazanijos lakštais, tepu bešamelio padažu, kloju pusę varškės ir špinatų masės, barstau parmezano (Džiugo) sūriu. Ir vėl lazanijos lakštai (gerai paspaudžiu, kad apatiniai sluoksniai persigertų), bešamelio padažas, likusi varškė su špinatais, sūris. Paskutinis sluoksnis yra be varškės, tik lazanijos lakštai, bešamelio padažas ir daug sūrio.
Kepu 180 įkaitintoje orkaitėje 25-30 min. (pagal nurodytą laiką ant lazanijos lakštų pakelio). Iš pradžių uždengtą aliuminio foliją (nes mano orkaitėje labai greitai apskrunda viršus). Likusias 5 min. kepu be folijos, tuomet sūris tampa tamsiai geltonas arba šviesiai rudas.

Šį kartą be nuotraukos - nerandu. Per visas keliones, failų kopijavimus lazanijos nuotraukos kažkur pasislėpė :).

Tagliattele su voveraitėmis ir slyvų pyragas be tešlos su karameliniais ledais

Vakar važiavau į bulviakasį, bet ne bulvių kasti. O valgio pavargusiems bulvių kasėjams/ rinkėjams gaminti. Bet čia ne apie tai. Po pietų pavyko ištaikyti minutę laiko ir pasivaikščioti miške. Pasivaikščioti, nes norint grybauti, reikia grybų. Na, šiais metai kalpokiukų (vokietukų) nerinkau, "specializavausi" baravykuose (ar panašiuose į juos) ir voveraitėse. Kodėl? Nes mėgstu džiovintus baravykus burokėlių sriuboje. Mėgstu silkę su džiovintų grybų ir svogūnų padažu. O voveraitės - ne tik vertingos savo maistine sudėtimi ir panaudojimu, bet ir ypatingai lengvai paruošiamos - pakanka pakepinti svieste su svogūnėliu, pagardinti druska, pipirais ir grietinės šaukšteliu.

Radau paprastą būdą, kaip suderinti norą, vakarienei suvalgyti makaronų ir kažką pasigaminti iš voveraičių - tagliattele su voveraitėmis.

2 rutuliukai tagliettele vienam valgytojui, taigi iš viso 6
dubenėlis voveraičių
2 v.š sviesto
1 svogūnas
druska
pipirai
3 v.š. grietinėlės
Džiugo likučiai

Tagliattele išviriau al dente - 9 min. Per tą laiką, kol virė makaronai, pakepinau svieste smulkiai pjaustytą svogūną, voveraites, pabarsčiau druska ir pipirais iš malūnėlių, įpyliau grietinėlę nuo kaimiško pieno. Į voveraites subėriau išvirtus ir nukoštus makaronus, gerai išmaišiau, pabarsčiau kietojo sūrio (Džiugas) likučiais ir skubėjome valgyti.

Puiki vakarienė po tokio pat puikaus pasivažinėjimo dviračiais po Vilnių. Gal truputį žvarboka, nes šilta tik, kol šviečia saulė, o vėjas trukdo, šaldo ir negailestingai primena, jo atėjo ruduo. Ne tik graži bobų vasara, derliaus nuėmimas ir atsargų žiemai gaminimas, bet ir netikėti lietūs, šalti vėjai, nešildanti saulė. Ir norisi šilto, cinamonu kvepiančio deserto. Kadangi buvo slyvų, kaip Tymo turgelyje įvardino, rūgščių, tinkančių virimui, kilo mintis, išsikepti pyragą su slyvomis. O kadangi nesinorėjo gaminti tradicinio pyrago, prisiminiau Mireille Guiliano knygą "Kodėl prancūzės nestorėja" (daugiau apie ją ir jos receptus yra internete) ir jos slyvų klafutį be tešlos, taigi

Slyvų clafoutis be tešlos

4 asmenims

12 slyvų
1 v.š. citrinų sulčių
1 v.š. cukraus
1/4 cinamomo
1 a.š. sviesto

Turėjom apie 30 mažyčių mėlynųjų slyvų,  kas laisvai pakeistų 15 didelių slyvų. Taigi, slyvas supjaustėme į keturias dalis, mūsų atveju - į dvi dalis, išėmėme kauliukus. Slyvas reikėjo pašlakstyti citrinų sultimis, jų neturėjome, tad tiko ir apelsinų sultys. Manau, kad rūgščioms slyvoms jos suteikė trūkstamo saldumo. Slyvas apkepiau svieste, pabarsčiau cukrumi su cinamonu ir pakepinau ant lėtos ugnies, kol jos suminkštėjo. Rašo, kad turi būti al dente, tad dalis buvo kaip tik tokios, kitos - minkštesnės. Valgėme su karameliniais ledais. Mmm, skanumėlis. Ir tešlos nepasigedome. Nei viena.

Tiramisu

"Trys dienos - penki tortai." Čia apie mane. Apie praėjusį savaitgalį. Tiesiog taip jau gavosi, kad gaminau tris kartus tiramisu, kepiau Pavlovos tortą ir tepiau Napoleono tortą (lakštus pirkau jau iškeptus).

Tiramisu gaminu pagal Eglės (žaidimų aikštelė) receptą. Tik truputį jį adaptavau, kad neliktų vieno baltymo ir gamybos procesą supaprastinau. Pasigaminti užtruka kokias 15 minučių, valgymo malonumas trumpa panašiai, o atsiminimas - tiek, kiek prisimeni, o jei daliniesi su kažkuo - tai dar ilgiau. Tiramisu - vienas populiariausių desertų mano virtuveje kaip tik dėl gaminimo paprastumo. Esu bandžiusi ir kitus receptus - kur žali kiaušiniai keičiami grietinėle, bet skonis ne tas. Toks kavinių desertas tada gaunasi.

500 g mascarpone sūrio

"damų pirštelių" sausainių (paprastos biskvitinės lazdelės)

5 kiaušiniai (jei maži, o jei dideli - pakanka 4)

5 v. š. cukraus

puodelis stiprios espresso kavos (250 ml)

50 g brendžio/romo/Bailey's likerio (aš naudoju Kahlua)

50 g juodojo šokolado

konditerinės kakavos (tos tikros, juodos)

Kiaušinių baltymus išplaku iki standžių putų, netgi bandau apversti dubenėlį - tikrinu, ar nekrenta. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, kol tryniai pabąla ir cukrus ištirpsta, įmaišau maskarponės sūrį ir baigiu maišyti iki vientisos kreminės masės. Šaukštu lėtai įmaišau išplaktus kiaušinių baltymus.
Sausainius trumpam merkiu į šaltą kavą sumaišytą su kavos likeriu (Kahlua). Geriau, kai kava šalta, ne taip patęžta sausainiai. Pamirkytais sausainiais iškloju formą (man patinka stiklinė kvadratinė - lengviau gaminti, nors gražiai žiūrisi ir apvalioje), pilu dalį kremo. Jei forma nedidelė ir aukšta, tai pilu kokį ketvirtadalį, jei didesnė - trečdalį. Beriu tarkuotą juodą šokoladą. Vėl kloju sausainių sluoksnį, pilu kremą ir barstau šokoladą. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo ir tada pabarstyti tikra konditerine kakava. Galima papuošti cukraus pudra, plakta grietinėle ir kitaip. Šaldytuve laikau per naktį, gal užtektų ir trumpiau - kokio gero pusdienio. Skanu vienas, skanu su ledais (kaip nuotraukoje).

Šį savaitgalį gavosi gerokai skystesni tiramisu. Gal per ilgai mirkiau sausainius kavoje. Buvo skytas, bet skanus. Šį kartą neliko nieko.

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.

O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).

Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.

Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:

* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).

* viena aštrioji (čili) paprika

* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)

* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).

Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu pagal Jamie Oliver

O koks savaitgalis be naujų kulinarinių eksperimentų? Nuobodus.
Šį kartą makaronai pagal Jamie Oliver iš knygos "Gaminame su Oliveriu", tai Kaspinėliai su kumpio ir sūrio padažu, kurio originalų receptą (anglų kalba) galima rasti ir oficialiame kulinaro tinklalapyje (čia).

4 porcijoms reikia:

455 g kaspinėlių formos makaronų

1 kiaušinio

100 ml grietinės (rašo "tirštos riebios")

jūros druskos ir šviežiai maltų juodųjų pipirų

12 griežinėlių sūdytos bekonienos (pančetos) ar stambiai supjaustytos rūkytos kiaulienos šoninės

3 saujų žirnių (šviežių ar šaldytų)

2 šakelės šviežių mėtų

2 saujos šviežiai tarkuoto parmezano (puikiai tinka džiugas)

Makaronus išviriau sūdytame vandenyje, prieš pabaigą subėriau šaldytus žirnelius. Keptuvėje pakepinau vytintą kumpį (ne šoninę). Sukrėčiau nusunktus makaronus, subėriau dalį pjaustytų mėtos lapelių ir gerai išmaišiau. Pasinaudojau Oliver'io rekomendacija ir pasilikau truputį vandens, kuriame virė makaronai.
Kol makaronai virė, pasigaminau padažą. Kiaušinį (naminį, ekologinį!) išplakiau kartu su grietine, druska ir pipirais. Šį plakinį supyliau ant makaronų, atsargiai išmaišiau, įpyliau truputį makaronų vandens, subėriau džiugo sūrų ir likusias mėtas.
Ir, kaip teisingai rašo autorius, reikia valgyti iš karto, kol šilta. Jei būčiau gaminusi ne pati, nebūčiau patikėjusi, kad padaže yra žalias kiaušinis. Padažo skonis švelnus, lengvai pikantiškas. Tinka tiems, kas mėgsta makaronų patiekalus (pasta).

Risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis ... emocijos, jausmai

Ašaros, juokas, liūdesys, džiaugsmas ... tai emocijos, kurios tokios įprastos ir gali labai paprastai keisti viena kitą. Čia džiaugiesi, čia liūdi, čia juokiesi, čia verki ... Nežinau kaip kitiems, bet man (žmonės sako) visos emocijos matosi ant veido. Kaip tauta sako, 'ant kaktos parašyta'. Šiandien išklausiau, kad atrodau romantiškai, kad tuoj verksiu, kad ... na žodžiu, skaitė kas ką nori ir panašu, kad beveik tiesą. Ar nuo to man sunkiau? Taip. Bet iš kitos pusės, nereikia apsimetinėti. Bent jau prieš savus. Prieš mylimuosius ir draugus. Prieš bičiulius ir pažįstamus.
Dar yra pyktis. Yra gailestis. Sau ir kitiems. Nemėgstu gailesčio. Ypač kitiems. Noriu mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, nekęsti ... bet ne gailėti. Dar yra kaltės jausmas. Kaltės prieš vaiką, kad skiri mažai dėmesio. Kad baudi, nors turėtum suprasti ir atleisti. Kad myli per daug ir lepini. Kad bandai būti griežtas, nors norėtum būti atlaidus. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime mokomės tokių keistų dalykų, kaip matematika, kalbos, chemija ir pan., bet niekas niekur, t.y. nei mokykloje, nei universitete, nemokė, kaip gyventi šeimoje, kaip auklėti vaikus, kaip išlaikyti balansą tarp griežtumo ir meilės, atlaidumo ir bausmės. Kaip būti mama ar tėčiu ir tuo pačiu drauge/ draugu. Aš visad laikiausi nuomonės, kad vaikui reikia leisti viską išbandyti, kas yra nepavojinga gyvybei, nekenksminga sveikatai ir šiaip, įdomu. Vis pagalvodavau, jei aš noriu ledų ar miego, ar šokti, juk neprašau kieno nors leidimo, o tiesiog darau. O vaikai, jie juk priklausomi nuo mūsų, nuo suaugusiųjų, jiems reikia leidimo, reikia pinigų, reikia nugalėti tiek visokių apribojimų, kad paskui kyla klausimų, ar iš viso aš dar to noriu ar ne.
Pavydas. Keistas jausmas. Tikriausiai visi jį patyrė. Vieni vaikystėje, kiti paauglystėje, kiti gal tik sulaukę brandos. Nežinau, ko paprastai žmonės pavydi, bet kai susiduriu ir pasikalbu su kitais matau, kad tai labai įvairiapusis ir daugialypis jausmas, kurį skirtingi žmonės išgyvena labai skirtingai. Ar galima pavydėti to, kas tau nepriklauso? Gal ... Gal tiesiog trokšti to, ko negali turėti, bet tikrai nelinki kitam blogo vien todėl, kad pats to neturi. Pavydi 'baltai', t.y. imi pavyzdį ir to nori, ir tiesiog galvoji, kaip tą paiekti. Juk tada tikrai nenori atimti kažko iš kito asmens.
Kažkaip dauguma apie pavydą kalba, kai susiduria meilės ar karjeros vingiuose ar laiptuose. Ar galima pavydėti kito žmogaus? Sako, kad galima. Bet kaip galima pavydėti to, kas tau nepriklauso, niekad nepriklausė, niekad nepriklausys. Jei susitari su kažkuo gyventi, tai juk nereiškia, kad jis yra 'tavo', tavo nuosavybė. Kaip ir tu netampi kažkieno daiktu ar priklausiniu. Aš visad maniau, kad esu nepavydi. Dabar pačiai juokinga, nes išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi. O juokingiausia, kad pavydžiu to, ko niekad negalėsiu turėti, net jei ir labai stengčiausi. Na gerai, galėčiau (galbūt), jei iš esmės pakeičiau savo gyvenimą, tiesiog kardinaliai. Ir kita to gyvenimo dalis norėtų to paties. Na gerai, gal ta dalis norėtų to paties bet ne su manimi. Kaip atspėti? Paklausti? O jei meluos? Darosi visai nelinksma ... Tad kol ašaros neplūsta, kol gyvenimas gražus, nors jau pusė nugyventa, kodėl nepasigražinus sau penktadienio vakaro?

Šiandien buvo risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Receptą kažkada radau vokiško interneto platybėse (nuoširdžiai myliu vokiečių kalbą).

Reikės (2 asm.):

apie 175-200 g ryžių (apvaliųjų, skirtų risoto)

žuvies (menkė ir lašiša)

žuvies sultinio (lašišos)

midijų (ėmiau iš stiklainio, konservuotų)

vyšninių pomidorų (man patinka daugiau, tai ėmiau kokius 6-8)

sviesto

alyvuogių aliejaus

1 svogūnas

petražolių

druskos

pipirų

100 ml balto sauso vyno

sūrio (Džiugas ar parmezanas)

Gaminti yra labai paprasta.
Aliejaus ir sviesto mišinyje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną, suberiu ryžius. Kai ryžiai tampa skaidrūs, pilu vyną, laukiu kol nugaruos, tada pilu sultinį ir primažinusi ugnį troškinu apie 20 minučių, kol ryžiai tampa mėgiamos kondicijos. Kol troškinasi ryžiai, pasiruošiu žuvį. Aš ją lengvai apverdu. Turėjau lašišos ir menkės. Beje, lašišos sultinio turėjau iš anksčiau, užsišaldžiusi. Apsimoka pirkti lašišos galvas, virti iš jų sultinį, išsirinkti valgomas dalis - pigu ir skanu, kaip tik risoto variantas. Kai ryžiai tampa valgomais, sukrečiu žuvį, ketvirčiais supjaustytus pomidorus, petražoles, sviesto gabaliuką (jei noriu), midijas, viską išmaišau ir palaikau, kad skoniai susimaišytų. Visad pamirštu, bet man kitas didysis valgytojas primena, kad reikia įdėti sūrio. Kitais kartais dar dėdavau krevečių. Mažų ir didelių. Tos tigrinės suteikia grožio (bent jau man), ir patiekalas tampa daugiau nei vakariene. Tampa romantika ir egzotika. O balto vyno taurė su risoto yra nepakartojama vakarienė. Ypač jei ji - su geru draugu. Na, nuotraukos darytos su mobiliu telefonu, nes fotoaparato akumuliatoriai išsikrovė. Penktadienis, nors ir ne trylikta ...

Artėja valentino diena. Siaubas. Visa media vėl sureikšmins tą dieną kaip ir prekybos centrai ir kiti komersantai. Kiek kartų mes artimiesiems sakome, kad mylime juos? Esu tikra, kad per mažai. Na gerai, gal vienam žmogui ir sakome, bet ar visiems sakome, kuriems norėtme tą pasakyti? Aišku, kad ne. O gėlių dovanojame ar dėmesį rodome pakankamai dažnai? Ne. Pagalvoju kartais, kokiomis progomis perkamos gėlės? Už kažką dėkojame, sveikiname kokia nors proga, jaučiamės kalti, atsiprašome, džiaugiamės kartu ... O kodėl nepadovanoti todėl, kad yra penktadienis, kad šiaip žiema, nyku ir nuotaiką pakeltų ... Malonu, kai gėles įteikia ir ką nors gražaus pasako. Kam reikalingos gėlės numestos kampe? Ar tai parodo dėmesį? Ar pirštu akivaizdžiai priekaištauja?

Lazanija su gaiviomis salotomis ir jautienos kepsneliai

Taigi, trys žmonės - trys patiekalai: lazanija, jautienos kepsneliai, gaiviosios salotos.

Jautienos kumpio kespnelius marinavau alyvuogių aliejaus, balsamico acto ir naminių prieskonių mišinyje. Marinavosi, kol gaminom lazaniją. Kepiau gerai įkaitintoje keptuvėje, po tris minutes. Pabaigoje supyliau likusį marinatą, tad gavosi tokie 'drėgni'. Viduje buvo dar rausva, tad minkšti ir sultingi. Tai va, taip atrodė tie jautienos kepsneliai, be jokio garnyro ir papuošimų:

Lazaniją gaminau labai paprastai:
alia bolonezės padažui:
*3 didžiuliai svogūnai
*200-300 g jautienos kumpio
*miško grybų (turiu šaldytų)
*konservuotų pomidorų (dvi mažos ar viena didelė skardinė)
*džiugo sūrio
*lazanijos lakštų (pirkau)
alia bešamelio padažas:
*šaukštas sviesto
*šaukštas miltų
*muskato riešuto
*pieno (aš pilu iš akies)
Svogūnus ir jautienos kumpį supjaustau kombainu (atskirai). Neperku faršo. Man patinka kapota mėsa (čia mūsų požiūriai šiandien išsiskyrė :)). Mums skanu, kai svogūnų būna daugiau nei mėsos. Taigi, kepu svogūnus, vėliau dedu mėsą, grybus, pomidorus, prieskonių iš akies ir pagal skonį (druska, pipirai, tabasco, mamos daržo džiovinti prieskoniai, bazilikai - jų dedu daug).
Bešamelio padažui pakepinu svieste miltus, paskaninu muskato riešutu, pilu pieną. Žiūriu, kad gautųsi grietinėlės tirštumo padažas.
Tada sluoksniuojama lazanija: lakštai, baltas padažas, mėsos padažas, sūris, ir vėl lakštai ... paskutinį lakštų sluoksnį ištepam baltu padažu ir gausiai pabarstome sūriu. Šį kartą kepėm beveik valandą 200 laipsnių karštumo orkaitėje (čia jau mūsų orkaitės specifika). Iš pradžių kepiau uždengusi folija, likus 10 min. ją nudengiau, kad gražiai apskrustų. Va taip:

Gaiviąsias salotas gaminau dar paprasčiau. Pirkau 'tinginio' salotų mišinį, kurį papildžiau ūkininkų turguje pirktomis salotomis, vyšniniais pomidorais, raudona saldžiąja paprika, agurkais, ir citrinos - aliejaus padažu. Ir viskas:

O čia mano porcija: