Tiramisu

"Trys dienos - penki tortai." Čia apie mane. Apie praėjusį savaitgalį. Tiesiog taip jau gavosi, kad gaminau tris kartus tiramisu, kepiau Pavlovos tortą ir tepiau Napoleono tortą (lakštus pirkau jau iškeptus).

Tiramisu gaminu pagal Eglės (žaidimų aikštelė) receptą. Tik truputį jį adaptavau, kad neliktų vieno baltymo ir gamybos procesą supaprastinau. Pasigaminti užtruka kokias 15 minučių, valgymo malonumas trumpa panašiai, o atsiminimas - tiek, kiek prisimeni, o jei daliniesi su kažkuo - tai dar ilgiau. Tiramisu - vienas populiariausių desertų mano virtuveje kaip tik dėl gaminimo paprastumo. Esu bandžiusi ir kitus receptus - kur žali kiaušiniai keičiami grietinėle, bet skonis ne tas. Toks kavinių desertas tada gaunasi.

500 g mascarpone sūrio

"damų pirštelių" sausainių (paprastos biskvitinės lazdelės)

5 kiaušiniai (jei maži, o jei dideli - pakanka 4)

5 v. š. cukraus

puodelis stiprios espresso kavos (250 ml)

50 g brendžio/romo/Bailey's likerio (aš naudoju Kahlua)

50 g juodojo šokolado

konditerinės kakavos (tos tikros, juodos)

Kiaušinių baltymus išplaku iki standžių putų, netgi bandau apversti dubenėlį - tikrinu, ar nekrenta. Kiaušinių trynius išplaku su cukrumi, kol tryniai pabąla ir cukrus ištirpsta, įmaišau maskarponės sūrį ir baigiu maišyti iki vientisos kreminės masės. Šaukštu lėtai įmaišau išplaktus kiaušinių baltymus.
Sausainius trumpam merkiu į šaltą kavą sumaišytą su kavos likeriu (Kahlua). Geriau, kai kava šalta, ne taip patęžta sausainiai. Pamirkytais sausainiais iškloju formą (man patinka stiklinė kvadratinė - lengviau gaminti, nors gražiai žiūrisi ir apvalioje), pilu dalį kremo. Jei forma nedidelė ir aukšta, tai pilu kokį ketvirtadalį, jei didesnė - trečdalį. Beriu tarkuotą juodą šokoladą. Vėl kloju sausainių sluoksnį, pilu kremą ir barstau šokoladą. Paskutinis sluoksnis turi būti kremo ir tada pabarstyti tikra konditerine kakava. Galima papuošti cukraus pudra, plakta grietinėle ir kitaip. Šaldytuve laikau per naktį, gal užtektų ir trumpiau - kokio gero pusdienio. Skanu vienas, skanu su ledais (kaip nuotraukoje).

Šį savaitgalį gavosi gerokai skystesni tiramisu. Gal per ilgai mirkiau sausainius kavoje. Buvo skytas, bet skanus. Šį kartą neliko nieko.

Pamario/ pajūrio kraštas arba "Kuršių kelias"

Niekada nemaniau, kad savaitgalis pamary - pajūry gali tapti sielos, galvos ir kūno atgaiva, prilygstančia visos savaitės poilsiui. Na, kūnui buvo labiau iššūkis nei poilsis - dviračiu nuo Klaipėdos iki Šventosios ir atgal. Kelias puikus (turistinio maršruto "Kuršių kelias" dalis). Dviratininkų gausa džiugina, o žioplumas ir nesupratingumas dažniau gąsdina nei piktina. Pėstieji Palangoje sudaro įspūdį, kad dviratį jie mato pirmą kartą ir nustemba, kad reikia trauktis nuo dviračio tako. Šventoji - kažkoks nesusipratimas. Keistas turgaus, neskonybės ir greito naudojimo prekių/ paslaugų mišinys. Panašus ir maistas "Paršelio rojuje". Sriuba šalta, nors aptarnavimas malonus. Ir ruginė bandelė šilta bei kvepianti. Tokia naminė. Palangos muzikos klubas "Vandenis", tiksliau jo kavinė maloniai nustebino. Nustebino, nes dauguma svečių buvo suvažiavę dviračiais, tad kiemas labiau priminė dviračių parduotuvę nei lauko kavinę. Kava skani ir karšta, o ledų porcija man buvo tiesiog neįveikiama. Joje nesigirdi Basanavičiaus gatvės šurmulio ir viso joje vykstančio "jomarko". 

Taip jau netyčia gavosi, kad pravažiavome beveik visą turistinį maršrutą "Kuršių kelias". Dalį dviračiais (pirmą dieną), dalį - automobiliu (antrą dieną). Automobiliu iš Klaipėdos per Priekulę nuvažiavome iki Svencelės. Kaip tik tą savaitgalį vyko kaitų fiesta ir galėjome pasigrožėti ant kranto išrikiuotais jėgos aitvarais, bei sportininkais mariose. Vaizdai kaip iš filmų apie sportininkus ir audringus vandenynus. Dvelkia laisve, jėga, drąsa ir gyvybingumu. Pasirodo, Lietuvoje jau daug žmonių aktyviai (ir tokiu būdu) leidžia laisvalaikį. Gražu, ypač kai matai, jog ir vaikai sportuoja.

Pirmą kartą apsilankėme Minijoje/ Mingės kaime.

Važiuojant nuo Šilutės link Jurbarko, Pagėgiuose, prie pagrindinio kelio alkanas akis patraukė kavinė/ viešbutis "Pagėgė". Graži, tvarkinga ir švari vieta. Matosi, kad viskas dar nauja ir nenudėvėta. Įdomu, kaip atrodys po metų ar po penkerių. 

Meniu paprastas ir pakankamai gausus. Sriubas galima imti ir po pusę porcijos. Nustebino tai, kad į burokėlių sriubą niekas savavališkai neįdėjo grietinės, o patiekė atskiruose indeliuose. Ir įrankiai buvo dailiai ir labai jau lygiai suguldyti.

Blyneliai su varške ir grietinės su uogiene padažas. Virtuvėje net piešinį išpaišė - pabandysiu kada ir aš su uogiene tokį meną išspausti. Tik kantrybės ir noro reikia. Ir tvirtos rankos.

Sterko filė su grietinėlės ir špinatų padažu. Garnyrui - apkeptos su lupena bulvės. Garnyrą galima rinktis iš siūlomo sąrašo. Ir jis papildomai nekainuoja. Tiesiog tau leidžia rinktis.

O kur dar Ventės ragas ir ornitologinė stotis bei vokiečių turistai su dviračiais.

Ir karvė, tingiai atrajojanti žolę.

Tiesiog ramybė, kurios taip trūksta triukšmingame, skubančiame miesto gyvenime.

Spagečiai su aitriąja paprika ir petražolėmis

Makaronai, pasta, spagečiai - tai mano šių metų šiltojo sezono atradimas. Tiesiog seniai pamiršta sena. Sako, puikus angliavandenių šaltinis, taip pat puikiai papildo energijos atsargas aktyviems žmonėms, augantiems paaugliams.

O šis patiekalas su paprastu padažu iš tiesų tapo naujiena ir atradimu. Nauja tai, kad ingredientų mažai, jų paprastai būna daugelio šaldytuvuose (kažkaip keistai šiemet - niekad neturiu petražolių).

Gaminau labai paparstai - alyvuogių aliejuje pakepinau smulkiai pjaustytą česnaką, jam gražiai (geltonai) apkepus, subėriau į keptuvę saują smulkintų petražolių. Al dente išvirtus spagečius (kaip P. Jurkevičius rašo, virti reikia 1-2 min. trumpiau, nei nurodyta ant virimo instrukcijoje) suverčiau į keptuvę, subėriau dar vieną saujelę petražolių, tarkuoto Džiugo sūrio ir viską pakaitinau minutę.

Kitą kartą viriau spalvotus spagečius, tai dar linksmiau atrodė.

Taigi, reikėjo keturių produktų:

* kietagrūdžių spagečių (aš vienam valgytojui skaičiuoju mažą saujikę, lyg ok su pirštais rodytum).

* viena aštrioji (čili) paprika

* gera sauja petražolių (gražiau ir man skaniau - garbanotos)

* Džiugo sūrio (nedaug) (rekomenduoja pekorino, bet keičiau lietuvišku, o kartą dariau be jo - irgi labai skanu).

Kartą gaminau taip, kad apkepintą česnaką išmečiau - liko aromatas, o skrandis man padėkojo.

Šaltinis: Pauliaus Jurkevičiaus "Staltiesės ritmu" ir dar radau interneto platybėse.

Knygą perskaičiau, galima sakyti, vienu prisėdimu. Arba vienos kelionės metu. Kai skrydžiai trunka po dvi valandas, o laukimas oro uostuose dar po valandą (juk nesitrinsi ištisai po duty free), tai gyvu stiliumi parašyta knyga įtraukia ir ilgam nepaleidžia. Vieniems nepatinka, kad knyga lyg atskirų rašinių / esė rinkinys, o man tokia struktūra pasirodė itin tinkama būtent tokios tematikos knygai - skaitai kurią nori dalį, nereikia skaityti kaip romano. Gali pradėti nuo pabaigos. Arba atsiversti vidurį. Primena paauglystėje skaitytą Kortasaro (Cortazar) knygą "Žaidžiame klases". Tik tema kita. Ir stilius. Ir aš jau kita. Ir niekada nebebūsiu ta, kuri buvau. Ir nebenoriu.

Pomidorai su skrudinta duona pusryčiams

Pomidorai - tai kažkas tokio, ką galėčiau valgyti kasdien. Ištisus metus. Pusryčiams, pietums, vakarienei. Žalius (t.y. neapdorotus), virtus, keptus, trintus, džiovintus. Sriubas, troškinius, salotas, padažus. Na, žodžiu, viską, į kieno sudėtį įeina žodis pomidoras.

Čia, šitoje Mamos pintinėje, sudėjau visų rūšių pomidorus tam, kad pabaigtų nokti, nes pomidorai tiesiog privalo būti prinokę, kvepiantys saule, sodrūs savo spalva, saldūs ir rūgštūs, kvepiantys sodu ir žeme. Sako, kad pomidorai - ne daržovė, o vaisius. Nežinau. Pomidoras yra tiesiog rugpjūčio atradimas, tas vienintelis, dėl kurio galima pamesti galvą, atmintį ir jam skirti laiko tiek, kiek reikia, kad taptų nauju skonio atradimu, neįprastu ar nauju, arba seniai žinomu patiekalu, kurio atsiminimas ilgai dar šildys širdį ir primins tą nerealų skonį burnoje. Ypač žiemą, kai pomidorai iš parduotuvės yra tik šitų tikrų pomidorų avataras, šiltas ir skanus prisiminimas. Vien dėl pomidorų galėčiau gyventi ten, kur nuolat šilta. Izraelyje?

Kai yra pomidorų, riekė juodos duonos, tai net nekyla jokių minčių, ko norėčiau pusryčiams.

Taigi, skrudintuvėje (tosteryje, liaudiškai) paskrudinau juodą gerą lietuvišką duoną (kvapas - lyg šviežiai keptos duonos, užkvimpa visa virtuvė), užtepiau varškės sūrio (turėjau pirktinio, šiaip tepu a la naminę rikotą su prieskoniais) ir sudėjau pomidorus. Pomidorus nuplikau verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupu odelę, išimu sėklas ir likusią kietą dalį supjaustau smulkiais gabaliukais. Pabarstau druska, šviežiai maltais pipirais ir šviežiu ar džiovintu baziliku, grūstu česnaku. Galima įvarvinti ir alyvuogių aliejaus. Šį kartą buvo be jo, nes su varške.

Beje, bazilikas buvo tamsiai violetinis. Gražiau su žaliu, bent jau man. Skanu lygiai taip pat.

Pomidorų, bulvių ir cukinijų apkepas

Rugpjūtis - superinis mėnuo. Pakanka šilumos, dar yra uogų, vaisių, daugybė daržovių. Pomidorai - daržovių daržovė. Ta, kuri skaniausia vasarą ir iš savo daržo. Labiausiai mėgstu paprastas, iš vaikystės atsiminimų  ir patirties atsineštas salotas, pomidorai su svogūnais ir grietine, pagardinti druska ir pipirais.

Šiandien norėjau karšto patiekalo su pomidorais, dar kad jame būtų pomidorų ir cukinijų, taigi gavosi improvizuotas apkepas.

Taigi,
* bulvių tiek, kad supjaustytos 0,3 - 0,5 cm uždengtų norimos skardos/ formos dugną. Jas apverdu vandenyje su druska kokias 5 min. Tiesiog greičiau iškepa.
* pusė vidutinės cukinijos, gali būti ir didelė, jei forma gili. Mano pakankamai žema, daug aukštų prikrauti negaliu. Ją nulupti, išimti sėklas, supjaustyti plonomis juostelėmis. Jei cukinija jauna, jos lupti ir nusėklinti nereikia.
* pomidorus (daug, arba kaip kas mėgsta, aš ėmiau kokius 10 vnt.) užpilti verdančiu vandeniu, paskui šaltu, nulupti odeles, išimti sėklas, supjaustyti mėgstamu dydžiu.
* 2 svogūnus supjaustyti smulkiais kubeliais.
* 1 aitrią papriką, marinuotus jelapeno pipirus sukapoti pakankamai smulkiai, kad labai nedegintų gerklės. Sumaišyti su pomidorais, svogūnais, pabarstyti druska ir pipirais iš malūnėlio, bazilikais, mairūnais ar rozmarinu. Poidorų masę išdėliojau ant bulvių.
* pabarsčiau tarkuotu Džiugo sūriu.
* užpyliau iš 3 kiaušinių ir 6 v.š. grietinės bei prieskonių plakiniu.
* ir pašoviau orkaitėn 60 min., įkaitintoje iki 220 laipsnių.
Iš pradžių kepiau nustačiusi kaitrą iš apačios, vėlau iš abiejų pusės.
Valgyti skaniausia buvo po to, kai apkepas "pailsėjo". Iš karto jautėsi drėgmė, paskui ji susigėrė ir buvo galima pajusti atskirų apkepo dalių skonį.
Kitą kartą tarp skirtingų sluoksnių barstyčiau sūrio, kad visos sudedamosios dalys/ sluoksniai sugultų į vieną vientisinį skonio pojūtį.

Grįžinėjau šiandien iš Karmėlavos oro uosto - Kauno į Vilnių. Iš pradžių stebino keistų šakelių gausa ant kelio iki Kauno, paskui, nuo Kauno, atsirado ir stambių beržų, kurie užėmė visą pirmąją važiavimo juostą. Buvo keista ir baisu. Keista, nes nesitikėjau tokių dalykų rasti autostradoje. Baisu, nes nežinai, kas laukia už posūkio, ar kalniuko. Keista, nes vaikystėje tokių dalykų nemačiau. Baisu, nes tokios audros, lūtys, griūnantys medžiai  tampa kasdieniu reiškiniu. Gal audra, siaučianti Kauno rajone greitai turės moteriškos ar vyriškos būtybės vardą ir atrodys įprastas reiškinys. Gal gyventojus kviseime ne į pavasarinę talką, o į "audros nusiaubtų kelių tvarkymą". Ir, kaip sakė per TV, gyventojai galės pasiimti sutvarkytus medžius ir taip pasiruošti žiemai (arba šašlykų sezonui).

Man patinka ši karšta vasara, su savo griaustiniais, lietumi, kaitinančiu karščiu, ir, žinoma, visomis savo gėrybėmis - žemuogėmis, mėlynėmis, serbentais, vyšniomis, tręšnėmis, agarstais, slyvomis, kriaušėmis ir t.t., ir pan.

Kadangi viena draugė kraustosi į naują būstą, tai jos koridoriuje laikinai įsikūrė kartoninė dėžė su užrašu, kuris išvertus reiškia "atiduoti". Ten radau kokias keturias knygas, skirtas maisto gaminimui. Vienos pavadinimas gali gąsdinti, nes skirta nėščiosiomis, bet ten yra superinių receptų - puikiai subalansuotų, lengvai pagaminamų ir gerai virškinamų. Viso kito galima juk neskaityti... , jei nėra aktualu. Kita, kurioje (kaip rašo) sudėta 800 receptų, yra išleista 1973 metais (ups, netgi už mane senesnė). Primena mūsuose leistas "Šeimininkių vadoves", tačiau skirta išskirtinai kepiniams (!), o man tapo knyga prieš naktį paskutines tris naktis. Labiausiai patiko, kad yra aiškiai ir konkrečiai aprašyta kiekvienos tešlos gaminimo technologija. Kur slypi "detalių velniukai", į ką reikia atkreipti dėmesį ir pan. Jau žinau, koks tortas bus kitas mano eksperimentas. Jei nepritrūksiu ryžto, tai - Švarcvaldo vyšnių tortas. Receptą jau perskaičiau. Atmintyje bandžiau atgaminti ragauto torto skonį, taigi žinau/ jaučiu, kokio rezultato man reikia. Ir esu įsitikinusi, kad tokį ir gausiu. Juk jis teisiog privalo pavykti. Kaip ir viskas. Gali būti netobulas, o tik tobulintinas. Gali susmegti biskvitas (visi gąsdina...), tačiau skonis bus puikus. Kaip visada :).

Brusketa su pomidorais ir rukola su krevetėmis

Kai šilta, norisi valgyti kažką sezoniškio, lengvo ir greito. Taip vakarienės stalui išdygo brusketų (bruschetta) kalnas. Vienos jų buvo su pomidorais ir bazilikais, kitos - su gražgarstėmis ir krevetėmis.

Tamsiąją itališką duonelę čiabatą supjaustytą riekelėmis pakepinau orkaitėje. Kadangi buvo labai šviežia, kepindama apverčiau, kad apkskrustų abi pusės.

Pomidorus nuplikiau verdančiu vandeniu, perploviau šaltu vandeniu ir nulupau odelę. Supjausčiau kvadratukais, sudėjau smulkintus šviežio baziliko lapelius, užpyliau alyvuogių aliejaus ir balzamiko acto šlakelį, pabarčiau pipirais iš malūnėlio ir jūros druska. Viską gerai išmaišiau ir užtepiau ant skrudintų čiabatos riekelių.

Savo mėgstamas grąžgarsčių salotas su krevetėmis sėkmingai sudėjau ant čiabata duonelės ir tapo brusketa. Čia ne mano išradimas - kažkada šias salotas taip paruoštas pirmą kartą paragau svečiuose. Kai tepu ant duonos, grąžgarstes supjaustau smulkiau, kad nekristų. Ir geriau balzamiko kremas, nei actas - gaunasi tirštesnė tyrė, tačiau trūksta rūgštumo, kurio suteikia citrina.

Jei būčiau turėjusi pesto, būčiau patepusi čiabatos riekeles. Sau - ir česnaku būčiau ištrynusi. Kai ruošiu ne tik sau, bandau ieškoti kompromiso. Tada česnakas lieka "už borto".

Šiandien netyčia užmačiau vieną nuotrauką - iš atostogų Juodkrantėje.

Buvo keista matyti saulės išryškintą laivą, kai dangų niaukė lietaus debesys ir viskas aplinkui buvo paskendę tirštoje prieblandoje. Aišku, nuotraukoje tą vaizdą sunku perteikti, bet realybėje atrodė keistai, netikėtai, įspūdingai.

Apkepas su šviežiomis bulvėmis ir morkomis

Kai pasirodo šviežios bulvės, ramia sąžine atsisakau ryžių, nes nieko nėra skaniau už savas lietuviškas bulves. Sako, kad tukina. Bet juk tukina aliejus ir kiti riebalai. Kai jų per daug, per dažnai, t.y. nesaikinga. Kadangi vakar buvo virtos bulvės su krapais, šiandien turėjo būti kažkas kitokio.

Taigi, apkepui reikėjo (ingredientai ir kiekiai pagal faktą):

500 g bulvių

300 g morkų

1 svogūnas

1 aštrioji paprika

pora čenako skiltelių

miltų

2 kiaušiniai

dvi saujos saulėgrąžų sėklų

druska (su kmynais) ir pipirai iš malūnėlio

Padažui:

200 g lieso natūralaus jogurto (juk receptas iš low fat receptų knygos)
1 limeta (žalioji citrina)

1 a. š. kumino

druskos ir pipirų

Limetą nuplauti, nusausinti, nutarkuoti žievelę. Išspausti. Reikėjo dėti porą valgomų šaukštų sulčių, supyliau visas, tad padažas buvo per rūgštus, bet vis tiek buvo skanu. Sumaišyti su prieskoniais ir jogurtu. Padažas paruoštas.

Saulėgrąžas pakepinti be riebalų. Smulkesne nei burokine tarka, sutarkuoti bulves, morkas, svogūną. Smulkiai supjaustyti česnaką ir svogūną. Įmušti kiaušinius, suberti miltus. Viską gerai išmaišyti. Galima kepti kaip blynus, bet tada bulves reikia sutarkuoti bulvių tarka, nors gal ir taip skanu, nebandėme. Kepėme orkaitėje 220 laipsnių kaitroje, apie valandą, kol gražiai apskrudo.

Šaltinis: Das grosse GU Low Fat Buch.