Vairuotojau - tu kelyje ne vienas

(7 klasės mokinės namų darbas - laiškas neatsakingam vairuotojui)


*****
Uodas. Net jis turi teisę gyventi. Ir išgyveno. O mano sesuo ne. Ir tai tavo kaltė.

Nuo pat mažų dienų mums kala į galvą: atsargiai eik per gatvę, neik, kai dega raudona šviesa, nebėk, nežiopsok. Bet juk ne vien mes atsakingi už savo saugumą. Kad ir koks atidus bebūtum, visada atsiras, kas nors, kas toli gražu nebus nei atsargus, nei atsakingas. Viena akimirka gali pakeisti ne tik tavo, vairuotojau, bet ir šeimų gyvenimus. Bet kodėl, kodėl, žmogus negali suprasti..?

[Gruodžio 23 d.] Dvi dienos iki mano ir mano sesers mylimiausios šventės - Šv. Kalėdų. Mama daro didįjį apsikuopimą prieš šventes, o tada jai reikia visiškos tylos ir ramybės, tad ji siunčia mane su sesute į kiną.

[Ta pati diena. Ankstus rytas.] Žadintuvas. 7.00.Tu pabundi, galva plyšta po vakarykščių išgertuvių. Išlipi iš lovos, pasirąžai, paskubomis apsirengi. Pagriebi raktus ir išbildi pro duris. Kieme sėdi į mašiną. Aštuntą turi būti darbe. Pasižiūri į laikrodį. 7.15. Užvedi mašiną ir skubi iš kiemo. Degalinėje sustoji ir nusiperki puodelį karštos espresso.

[Popietė. Aš.] Pirmasis sniegas šiais metais. Einame Minties gatve link stotelės. Sesutė laksto aplinkui, lipdo sniego gniūžtes ir mėto į mane. Netrukus aš jau visa šlapia. Bet ant jos neįmanoma pykti. Ji krykštauja, džiaugiasi žiema taip, kaip tik ji viena temoka.

[Popietė. Tu.] Tu lėtai slenki Šilo tiltu. Kamštis. Klausai muzikos, geri kavą. Paskambini kolegai. Jis pasako, kad šefo dar nėra. Apsiramini. Staiga užsidega žalia šviesa. Greitai pastatai kavą ant sėdynės šalia ir spaudi akseleratorių.

[Popietė. Aš.] Prieinu perėją. Raudona. Stoviu ir laukiu, kol sesutė mane pasivys. Jau žalia. Ji atbėga šypsodamasi, įraudusi nuo vėjo. Nekantrauja greičiau nueiti į kiną. Ji dievina filmus. Įsikimba man į ranką ir mes žengiam į gatvę.

[16.32. Tu. Ir aš. ] pajudi iš vietos, staiga ranką nutvilko karštis. Nusikeiki ir vis dar vairuodamas pasilenki pagriebti puodelio. Viena ranka ant vairo. Per perėją einu aš, mane tempia juokdamasi sesutė. Tu pačiumpi puodelį ir atsitiesi. Tavo akys išsiplečia.

Žviegia stabdžiai. Bumbt. Mano sesutė skrieja virš kelio atšokusi nuo tavo bamperio. Ji krenta. Jos lūpose nebylus klyksmas. Bėgu prie jos, prie to, kas iš jos liko. Kažkas renka 112. Tu išlipi iš mašinos., kraujuojančia galva, atrodai baisiai. Prakeikiu tave ir šią akimirką.

[Dabartis.] Trys mėnesiai po avarijos. Ateinu aplankyti tavęs ligoninėje. Guli sutvarstytas, daugybiniai kaulų lūžiai, smegenų sukrėtimas. Miegi. Ašaros srūva mano skruostais. Šnabždu „Kodėl?“... nebegaliu žiūrėti į savo sesers žudiką. Apsisuku ir išeinu iš palatos.

Jau susitaikiau su netektimi. Na taip, iki galo skausmas niekada nepraeis. Bet jau geriau prisiminsiu savo seserį, tokią, kokia ji buvo gyva. Nepakartojamą. Atleidau tau, vairuotojau. Nejautros būsena gelbsti mane. Žinau, kad ir tau sunku. Tavo gyvenimas byra. Laukia kalėjimas. Ir tik todėl, kad pamiršai, jog kelyje tu - ne vienas. Prašau, gerbk kitų gyvybes. Bent jau dėl mano sesers. Jos atminimui.