Vampyrai, vilkolakiai ir kitos mistinės istorijos

Skaičiau Stephen Meyer paauglių bestselerius apie vampyrus, vilkolakius, keistąją mergaitę. Pradėjau nuo "Saulėlydžio", kuri "susivalgė" lėktuvuose kaip greitas maistas. Paskui sekė "Jaunatis", o "Užtemimas" skaitėsi sunkiai sunkiai, ypač po to, kai mano mažoji / dičkė užklausė, ar ten jau taip ir taip nutiko, ar dar ne? Na, net man dingo motyvacija, nes pasirodo užsimintas epizodas yra dar neperskaitytose knygose. Iki jų dar nepriėjau.
Neperskaityti negalėjau, nes kai matau, kai knygos skaitomos, tiksliau "ryjamos" po tris/ keturis kartus., aplinkui nematant nei šviečiančios saulės, nei pasivažinėjimų dviračiais, nei jūros (čia epizodas iš atostogų Juodkrantėje), kyla natūralus klausimas, kas gi toje knygoje T O K I O, kad nematau, negirdžiu, nebendrauju ir t.t.
Na ką aš galiu pasakyti, knyga skirta romantiškoms paauglėms. Geroji dalis ta, kad vaikai ten aprašomi geri, t.y. gerai mokosi, gerbia ir (netgi) myli savo tėvus, laikosi žodžio. Skaičiau ir tokie teigiami atrodė. Visai ne tokie tikri kaip tie dvylikamečiai, apie kuriuos klausau per tėvų susirinkimus. Nors lyg ir turėtų būti atvirkščiai. Net nežinau, ar čia tas amžiaus skirtumas lemia, ar kultūra (JAV vs Lietuva), ar tiesiog tai, kad čia romanas.
Graži pirmoji meilė. Truputį nereali. Kaip ir kitoje knygoje atsirandantis meilės trikampis. Žmogus (mergaitė) ir vampyras (berniukas arba amžinas paauglys, amžinai septyniolikos), o vėliau dar ir vilkolakis (stebėtinais tempais bręstantis berniukas, per vasarą tampantis jaunuoliu).
Ne viskas teigiama. Nuo tėvų yra slepiami tam tikri, juos galintys gąsdinti dalykai ar įvykiai. Tokie kaip mokymasis važiuoti motociklu. Jau nekalbant apie draugystes su vampyrais ir vilkolakiais. Tada knygoje pasakojama istorija tampa nuolatiniu melu tėvams, mokytojams ir visa supančiam pasauliui. Gyvenimas paraleliniame pasaulyje. Siurrealizmas. Tikrovė - tai ne tai, ką tu matai ir ką apie ją galvoji.
Istorija, nors ir pakankamai teigiama, yra pernelyg ištęsta, per daug saldi. Įdomu, ar berniukai tokias knygas skaito? Mergaičių mamos, pasirodo, skaito. Čia aš apie kitas, ne tik apie save. Savu laiku buvo "Haris Poteris", dabar "Saulėlydžio" saga. Kas toliau?
Dar yra filmai. "Saulėlydį" labiau klausiau nei žiūrėjau. Visų pirma todėl, kad knygą aš jau "pažiūrėjau" ir ekrane esantys veikėjai toli gražu neatitiko mano grožio supratimo ir to, kaip jie atrodė mano vaizduotėje. Teigiama tai, kad "mano" filmas vyko europietiškoje aplinkoje, o tikrasis filmas nukėlė už jūrų marių. Tad, kaip nebūtų keista, tai ir buvo vienintelis mano atradimas. Bandau prisiminti, ar buvo filmas, kuris bent kiek atitiko knygos susikurtą vaizdinį. Gal ne. Nors greitosiomis galiu ir neprisiminti.

Toliau tikiuosi, kad ateis pavasaris, kad bus šilta, išnyks slogos ir kitos nelemtos pavasarinės peršalimo ligos, kad sekmadienį atidarytas dviračių sezonas bus intensyvus. O dabar belieka pasidžiaugti žydinčia orchidėja. Nesugebu aš perteikti jos grožio. Tam reikia ne tik puikios technikos, bet ir gebėjimų ar bent jau meniškos akies. Gal kada nors. Po to, kai išmoksiu plaukti, nubėgsiu maratoną. Po to pradėsiu mokytis fotografuoti. Sako, kai norus/ svajones išsakai garsiai, jie tampa tikslais. Konkrečiais, pamatuojamais, apibrėžtais laike ir ... pasiekiamais.
O kol kas, kol kamuoja slogos, labai į temą būna tailandietiška sriuba. Su ryžiais šalia. Tokio stiprumo, kad pramuštų užgulusią nosį. Keista, kad šį kartą ji suveikė "atbulai", bet skonis buvo teigiamas ir iš karto atpažįstamas.