Sakuros ir pietūs gamtoje

Sakuros Vilniuje kaip ir kituose Lietuvos miestuose prieš devynerius metus dešiniajame Neries krante buvo pasodintas japoniškų dekoratyvinių vyšnių - sakurų (lot. Prunus Serrulata) sodelis Japonijos diplomato Čijūnės Sugiharos, gelbėjusiam Lietuvos žydus nuo nacių okupacijos, šimtosioms gimimo metinėms.
Dabar tai - puiki vieta pusryčiams, pietums ar popietei su kolegomis, draugais, šeima praleisti. Ar tiesiog vienam pabūti. Aš net dirbti galėčiau. Sėdi sau ramiai ant pleduko, kompiuteris ant kelių, telefonai neskamba, šurmulio aplinkui jokio. Taigi, tiesiog ideali vieta dirbti ir ilsėtis.
Sakurų žydėjimo ir pavasario proga paskutinę balandžio dieną pasidovanojome sau pietus po žydinčiomis vyšniomis, su vaizdu į upę, leidžiant sau pusvalandį negalvoti apie skubančius ir vejančius darbus ir užduotis, raudonai mirksinčius darbus, gasdinančias savo apimtimi excelines lenteles, wordinius tekstus ir prezentacijų skaidres.
O sakurų spalva - nereali. Švelni. Raminanti. Viena iš mano mėgiamų.

Šiaip lietuviškos vyšnios - mano mėgstamiausios uogos. Ne trešnės, ne braškės. O vyšnios. Kaip ir sodri vyšninė spalva, kuri tinka viskam, pradedant batais, paltais, rankinukais, baigiant automobiliu.

Pietums pasirinkome išsineštinį Azijos virtuvės Eat East dienos pasiūlymą: pomidorų su jautiena sriuba ir ryžiai su krevetėmis. Sriubas pasiėmėme visos trys, dienos patiekalą pasidalinome į tris dalis. Saulėtą dieną, kai šiluma golsto veidą, o į saulę gali žiūrėti tik pro akinius tamsintais stiklais, toks porcijų dydis pasirodė pats tinkamiausias. Jei būtų reikėję įveikti pačiai vienai visą dienos patiekalą plius sriubą, matyt, likusią dalį būčiau miegojusi, įbedusi į kompiuterio ekraną iki skausmo atmerktas akis.

Tokį pietų variantą reikės pakartoti. Graži laukto savaitgalio pradžia...