Avinžirnių paplotėliai su rikotos padažu

Šiandien kartojome avinžirnių paplotėlius, tik dar pagardinome padažu a la rikota. Radau rikotos receptą, kur naudojamas šviežias pienas, bet kažkada gavau el. paštu dar paprastesnį - iš kefyro.

Taigi, naminei rikotai reikės litro kefyro (riebiausio, apie 3 proc.), kurį tiesiog įdedu į šaldymo kamerą nakčiai, ryte išimu iš pakelio, dedu į dvigubą marlę, pakabinu, kad išvarvėtų, o vakare sumaišau su prieskoniais. Kartais prisimenu tą šaldytą kefyrą gerokai vėliau, pvz. kaip šiandien, kai norėjome, kad avinžirnių paplotėliai būtų ne tokie sausi. Rikotą sumaišiau su trintais česnakais, baziliku, provanso žolelių mišiniu ir druska su pipirais.

Avinžirnių paplotėliams naudojome (gaminau šį kartą jau ne aš) išbrinkintus avinžirnius, svogūnus, saldžiąją papriką, kukurūzų miltus ir prieskonius (aštriąją čili, druską, pipirus ir kt.). Visus ingredienttus tiesiog sutriname su elektrine trintuve, iš jų formuojame paplotėlius (galima rankomis, galima šaukštu tiesiai į keptuvę) ir kepame gerai įkaitintame aliejuje (šiuo atveju - skrudintų sezamo sėklų ir alyvuogių aliejaus mišinyje). Avinžirnių paplotėlių receptą radome Nidos receptų tinklaraštyje, tačiau jį supaprastinome ir pritaikėme savo turimoms atsargoms. Galima juos ir išvirti prieš trinant, kitą kartą reikės pabandyti. Kaip ir humus ir tahini. Skamba skaniai ir paprastai. O iš avinžirnių bus galima ir falafelius išsikepti (išvirti aliejuje). Primena turkų greitą maistą ir vegetarišką kebabo substitutą Berlyno skuboje, kai būdavo greitas ir skanus užkandis dienojant/ vakarojant Humboldthain'o parke (ech, tie metai Berlyne, pasaulio virtuvės patiekalai ir išmoktos pamokos).

Šį kartą be nuotraukų. Vis tiek jos ne labai skanios :).