Kultūrinis paveldas - kraujiniai vėdarai

Kai už lango šviečia saulė ir važiuojant automobiliu pro langą ji kaitina veidą, šildo rankas ir priverčia užsimerkti ar bent jau pakaitomis primerkti tai vieną tai kitą akį, mane užplūsta nepaaiškinamas džiaugsmas ir gera nuotaika. Nors kalendorius rodo jau antrąją kovo mėnesio pusę, oras šiluma nelepina, tad kiekvienas saulės pasirodymas yra lyg mažas stebuklas, o nepaliaujamas lietus verčia įsigyti lietaus batus, išsitraukti lietsargį ir akinius keisti kontaktiniais lęšiais, nes akiniai valytuvų neturi, o lietsargio aš užsispyrusiai iš mašinos neimu. Jis guli sau ten ramiai, tam kad sąžinė ilsėtųsi. Tokią gražią sekmadienio dieną žemaitiška šeimos pusė pageidavo kraujinių vėdarų, nes mamos kameroje ilsėjosi skerstuvių kraujas.
Pamenu aš skerstuves kaime vaikystėje, dešras, skilandžius, verdamas karkas, sūdomus lašinius ir pan., bet kraujinių vėdarų Aukštaitijoje, bent jau mano kaime, niekas negamino. Žemaitijoje, prisimena giminės ir draugai, gamino. Tad šįkart mano smalsumas buvo didesnis už menamą alkio jausmą ir, pasitelkusi fotoaparatą, pasisiūliau į pagalbą.

Taigi, miežinės kruopos yra gerai nuplaunamos, užplikomis verdančiu vandeniu ir taip brinkinamos. Paruošiami spirgučiai - kepinami smulkinti lašiniai ir svogūnai. Kraujas, ištrauktas iš kameros, jau buvo atitirpęs ir pasūdytas.
Miežinės kruopos, spirgučiai su taukais ir kraujas yra gerai išmaišomi į vientisą masę, dedami prieskoniai (druska, pipirai, peletrūnas ir dar kažkas), o išmaišyta masė atrodo maždaug taip:

Pskui visą šitą masę reikėjo sukišti į žarnas. Naudojome plonąsias, štai tokias:

 

Vėdarą gražiai išklojome į skardą:

Masės turi būti prikimšta į žarnas ne kietai, o pakankamai minkštai, kad kepant ir brinkstant masei, jos nesprogtų. Minkštumą nustatinėjome įprastu būdu - spaudžianti pirštais:

Vėdarai kepė apie valandą, kol įgavo šokoladinę spalvą:

Prie vėdarų dar yra būtinas padažas iš spirgintų lašinių, svogūnų ir spirgučių (pasiruoštų su skerstuvėmis). Skirtingai nuo bulvinių vėdarų, į padažą nededame grietinės, o suvalgoma porcija su padažu atrodė maždaug taip:

Nežinau kaip kitiems, bet man tas vėdarų masės ruošimo etapas gerokai sumažino apetitą. Iš vienos pusės gerai, iš kitos gerokai nustebau, kad taip jautriai sureagavau. Šiaip nebijau injekcijų, kraujo ėmimo iš venos ar piršto, negąsdina kraujo vaizdas, juo nesišlykščiu. Visa medicininė ir ligoninė dalis man patinka ir sužadina smalsumą, visad įdėmiai stebiu medicininio personalo veiksmus, o savo studių metu išmokau leisti vaistus. Linksma buvo, nes mokiausi ant žaislinio meškiuko, o įgūdžius išbandžiau ant savo drąsaus grupioko. Jėga! Beveik taip pat smagu, kaip ir išmokti plaukti. Tik kitokie pojūčiai ir emocijos.