Suši nešildo, bet skanu

Suši niekad nebuvo tas maistas, dėl kurio eičiau iš proto. Man skaniau kiti japoniško maisto variantai, pvz. sriubos, karšti patiekalai. Karts nuo karto draugė mane pakviečia papietauti japonų restorane Vilniaus g., tuomet renkamės dienos meniu variantus. Pirmą kartą suši paragavau Berlyne. Mane, naujai atvykusią darbuotis, gera pažįstama (gal buvo ir kitų kolegų, nepamenu dabar :)) pakvietė išbandyti naują virtuvę irtai buvo japonai. Pats maistas didelio įspūdžio nepaliko, labiau patiko pats restoranas, aptarnavimas, pateikimas ir nedidelės maisto porcijos. Patiko ryžių pateikimas. Supratau, kad ryžiai - ta suši kokybės matas ir ta sudėtinė dalis, kuri privalo būti tobula. Pirmą kartą gaminti irgi pabandžiau tame pačiame Berlyne. Laukiau atvažiuojant savo šeimos antrosios pusės, tad susipirkau visą 'įrangą', pradedant plona, bet informatyvia knygele apie suši gaminimą nuo A iki Z, toks sukonspektuotas pradžiamokslis apie tai, kaip išvirti ryžius, paprasti suši ir kitų (iki šiol nemoku pavadinimų ir viską vadinu tiesiog suši) receptukai.

Taigi, nors kai kas bumbėjo ir bandė siūlyti karšto (t.y. mėsiško ar pan.) patiekalo alternatyvas, kiti trys ketvirtadaliai kompanijos labai draugiškai sutarė likti ties suši variantu (chm, gal viena ketvirtoji paskui ir gailėjosi :)). Paprastai rutuliukus sukame su lašiša (sūdyta), agurkais, morkomis, avokadu ir krevetėmis. Šį kartą dar papildžiau rūkytu tunu. Na, nepykite, mieli prekybos centrų pirkimų ar tiekimų vadybininkai ar vadovai, bet žalios žuvies šiam patiekalui tiesiog nedrįstu naudoti. Nepasitikiu. Netikiu, kad nusipirksiu šviežią žuvį. Tikiu, kad geriau naudoti lengvai apdorotą ir nesusirgti jokia bjauria liga.

Ryžiai. Pirkau lietuviškus "Skanėjos" ryžius. 250 g ryžių ploviau tol, kol vanduo tapo skaidrus. Palikau sietelyje, kad nuvarvėtų. Mano knygelė sako, kad ryžiai turi varvėti apie 30 min. Kadangi pradėjau ruoštis pusryčių metu, tai ryžiai varvėjo apie 3 val. ir žadėjo tapti tiesiog tobulais. Užpyliau 300 ml vandens, užviriau, po 2 min. sumažinau kaitrą iki minimumo ir taip leidau burbuliuoti apie 10 min. Nukėliau, uždengiau drobiniu rankšlosčiu, palaikiau 10 min., o tuo tarpu pasigaminau a la marinatą. Porą šaukštų ryžių acto pakaitinau su šaukšteliu rudo cukraus, žiupsneliu druskos, nukaičiau, užpyliau ant ryžių ir švelniai išmaišiau mediniu šaukštu. Palaukėm, kol atvės.
Nori lapus kirpau per pusę, kepinau keptuvėje ir tada sukome suši ritinukus, bei kitus gaminukus. Technologija paprasta. Imam pusę lapo, tepam vasabio, dedam ryžius, gerai prispaudžiam. Per vidurį dedame įdarą ir sukame. Beje, kraštelį padrėkiname, kad geriau suliptų ir pjaustome į tiek dalių, kokio aukščio norime sušiukų. Peilis turi šlapias ir labai švarus, kitaip lips ir nepjaus.
Teko papildomai virti ryžius, nes 250 g yra gerokai per mažai. Tad gaminome iš 400 g. Gavosi nemažai. Papuošėme kepintomis sezamo sėklomis ir šviežiais svogūnų laiškais:

Suši dažėm vasabiu pagerintame sojų padaže, užkandome marinuotu imbieru. Kažkaip nuotraukoje nesimato :)

Nespėjau sudalyvauti 52 skanių savaičių japonų virtuvės savaitėje, bet suši suvalgiau. O dabar noriu į japonišką restoraną ar suši barą ir suvalgyti suši rinkinuką, ar sriubos. Pastaruoju metu tampiu sriubine, salotine ir žuvine.

Bet kai darbe užkvimpa tikrais kaimiškais lašiniais, marinuotais ar raugintais agurkais, negaliu susilaikyti. Prabyla lietuviškas kraujas, prisimenu vaikystę, skerstuves, kai dirbdavo visa giminė, kai buvo malama mėsa, gaminamos dešros ir skilandžiai, sūdomi lašiniai. Kai pietums verdama karka, o aplink stalą susėda išalkusi, pavargusi ir laiminga didžioji šeimyna. Super.

Bet man patinka įvairus maistas. Kaip ir įvairūs žmonės. Kaip ir skirtingi įspūdžiai. Šiandien vienas kolega priminė/ paklausė, kad aš žylu. Balse išgirdau lengvą nuostabą. O paskui kaip lengvą priekaištą sau, kad ir vėl per vėlai dažysiu plaukus. Kai buvau vaikas, sau tyliai, o kitiems garsiai sakiau, kad 'gyvenime nedažysiu žilų plaukų, nes juk taip gražu'. Sakiau vienaip, darau kitaip. Meluoju? Apgaudinėju? Išsisukinėju? (na, čia kito žmogaus mėgstami žodžiai - pastabos :)). Ne. Tiesiog pasiketė santvarka. Grožio supratimas. Galimybės ir technologijos. Jei mano vaikystės laikais plaukai buvo dažomi chna ir keistai violetinėmis, pilkomis ar peroksidinėmis spalvomis, tai dabar jau turėtų būti ir ekologinių plaukų dažų. Dažausi ne todėl, kad žylu (o žilti pradėjau dar prieš 30-ąjį gimtadienį), o todėl, kad man nepatinka pilka, saulės išblukinta spalva. Kai būsiu balta arba pilka, matyt, kad atsiauginsiu natūralią spalvą. Dar reikėtų garbanėles susisukti ir su tokiomis pat draugėmis sėdėti kavinutėje ir gurkšnoti kmynų arbatą ar saldų likerį (na, jau nebe tas amžius bus, kad sausą vyną gerčiau). O dabar apsimetu, kad man ne tiek metų, kiek yra (juk ne kiekviename žingsnyje dokumento prašo). Man tik įdomu, kodėl kai kurie labai jau ekologinio gyvenimo šalininkai/ -ės plaukus dažo cheminiais dažais. Ar dėl to, kad nesusimąsto apie tai, ar tiesiog būna ekologiški tada, kai patogu, bet ne visada.

Man iš tiesų juokinga, kai žmonės kliedi ekologija, sveika mityba, 'teisingu' vaikų auklėjimu, tampa netolerantiški kitaip mąstantiems. Ir pastebiu, kad pati keistai pradėjau žiūrėti į kitų pirkinių krepšius parduotuvėse. Kadangi nesu tobula ir niekad netapsiu (visų pirma, nežinau, kas tai, ir antra, bus pačiai su savimi neįdomu), toliau nekomentuosiu, tik pasidžiaugsiu, kad iš suši likučių susimeistravai įdomią vakarienę: pasikepinau svogūną, česnako skiltelę, lašišos gabaliukus (kažkada viriau sultinį ir gaminau risoto, tai dar iki šiol virtos lašišos likučiai ilsisi šaldymo kameroje), likusias krevetes, sumečiau keleto dienų virtus basmati ryžius, pašlakščiau sojos padažu ir dar du vyšninius pomidoriukus įsipjausčiau, nes labai daržovių norėjosi :). Man skanu. Ypač su pagaliukais. Ir su alaus bokaliuku visai tinka. Nesitikėjau.