Silkė, silkė, ir dar kartą silkė... šį kartą su svogūnų ir grybų padažu

Kai už lango pusto, kai į veidą drebia riebios vėsios snaigės, kai per dieną nutirpęs asfaltas pasidengia tirštu ir puriu sniego sluoksniu, kai ryte automobiliai apledėję, o medžiai pasidengę šerkšnu, atrodo, kad yra gilus viduržemis, artėja Kalėdos ar Naujieji Metai, o gal prasideda vasaris. Bet kai kalendorius rodo kovo mėnesio antrąją pusę, kai dieną į akis spigina saulė, o į darbą ir iš jo važiuoju dieną, o nebe naktį, mane apima liūdesys ir ilgesys. Ilgiuosi saulės, šilumos. Liūdžiu, kad dar ne pavasaris. Tokiomis dienomis norisi šilumos iš visų ir visur, ir beveik visada. Pastovi melancholija gali išvaryti iš proto, bet giliai tūnantis tikėjimas, kad ta pilkuma baigsis dar leidžia išsaugoti optimizmo, entuziazmo ir šypsenos likučius. Tokiomis dienomis, o gal labiau vakarais, kai norisi tik tūnoti lovoje po pūkine antklode, su garuojančia kmynų arbata ir knyga, norisi kažko 'tokio', naminio ir šilto. Kažkas toks man visad buvo ir liks silkė įvairiausiais pavidalais ir skirtingų rūšių. Pirkti paruoštą silkę man pakankamai sunku, nes ji būna per sūri, rūgšti, išmirkusi ar kitokia ne visai tokia kokios norisi.

Svogūnų ir grybų padažas silkei

(aš dariau tokiomis proporcijomis):

dvi silkės

du labai dideli svogūnai

sauja džiovintų miško grybų

sultinys (nuo užpiltų ir išmirkytų grybų)

kečupo pagal skonį

truputį meilės ir kantrybės

Užmerkiu silkę, užplikau ir užmerkiu grybus. Tuo tarpu supjaustau svogūnus pusžiedžiais ir dar per pusę (nes kitaip man labai dideli, o aš nemėgstu, kai man per smakrą varva ...). Svogūnus pakepinu alyvuogių aliejuje. Kai pradeda trūkti skysčio, pilu sunką nuo grybų. Ir kepu / troškinu tol, kol svogūnai tampa saldūs ir minkšti, kai nebetraška tarp dantų. Tokie kaip svogūnų sriubai (reikės kada išsivirti, jau pasiilgau, a la Giedrius Vilpišauskas). Kažkada prisiminusi sudedu grybus. Nuolat maišau. Kadangi silkes pirkau su galvomis, teko padirbėti. Na man primena vaikystę, kai kūčių vakarienei iš pradžių mama ruošdavo, paskui ir aš išmokau, taip man skaniausia (pikantiškas toks skonis). Dar skanu su svogūnais ir marinatu (klasika!), šitą gaminu, kai tingiu iki negalėjimo, o silkės labiau noriu nei tingiu :). Šį kartą netingėjau, tad gaminau savo mėgiamą, laiko ir dėmesio reikalaujantį padažą. Į pabaigą įdėjau kečupo ir supyliau visą likusį skystį nuo grybų. Vaizdelis buvo maždaug toks:

Jei trūksta prieskonių, galima skaninti druska, pipirais, cinamonu ar pan. Man pakanka natūralaus svogūnų skonio, grybų aromato ir lengvo kečupo prieskonio.

Tada sloksniuoju, dar kol šilta, nes man atrodo, kad taip geriau įsigeria. Sluoksnis silkės, sluoksnis padažo, ir taip toliau. Man skanu su bulvėmis, juoda ar kitokia duona. Su daržovėmis, pomidorais, agurku. Pusryčiams, pietums ar vakarienei. Pasiilgau.