Midijos balto vyno ir grietinėlės padaže

Kai taip karšta, kad ant asfalto matai miražą ir tik dar labiau norisi gerti, gerti vandens, kažko, kas numalšintų tą kankinantį ir iš vidaus deginantį troškulį, kai mintis apie bėgimą ar važiavimą dviračiu atrodo nelabai viliojanti, o kondicionuojamas prekybos centrų oras tampa tikra atgaiva kūnui, kai imi geru žodžiu minėti automobilius, turinčius klimato kontrolę, tuomet alkis ateina kažkada vakarop, o norisi kažko TOKIO, na, skanaus, neįprasto, vėsaus ir primenančio atostogas prie vandenyno.

Nors buvo valstybinė šventinė diena, kurią tautiečiai šventė kas Kernavėje, dalyvaudami gyvosios archeologijos dienose, kas lydėjo Vytautą Didyjį į Žalgirio mūšio vietą Lenkijoje, man norėjosi tvarkyti namus, siurbti kilimus, plauti grindis ir, paskui, įgavus švaraus lyg naujai atgimusio žmogaus vaizdą pasigaminti KAŽKĄ TOKIO vakarienei.

Tas kažkas tokio - midijos balto vyno ir grietinėlės padaže. Šį kartą be belgiškų keptų bulvyčių, o tiesiog su šviežios bagetės riekelė. Arba tol, kol tos bagetės buvo :). Na taip, žinau, čia mano silpnybė todėl ir neperku bagetės taip dažnai kaip norėčiau.

Reikia (2 asm.):

* 2 kg midijų

* keleto česnako skiltelių, smulkiai pjaustytų (sugedo mano spaustuvas)

* 1 smulkiai kapoto svogūno

* 1 aštraus pipiro

* 300 ml balto sauso stalo vyno

* 200 ml grietinėlės (šį kartą naudojau 35 proc.)

Alyvuogių aliejuje (nes neturėjau sviesto) pakepinau česnakus, svogūnus ir paprikas, paskaninau provanso žolelėmis, mairūnais, bazilikais, baltaisiais pipirais, subėriau perplautas midijas, supyliau vyną, po poros minučių - grietinėlę. Kadangi šį kartą pirkome jau paruoštas midijas (plautas ir apvirtas), pats procesas buvo greitas ir malonus. Valgėme su bagetė, paskaninta česnakiniu sviestu, arba tiesiog su bagete. Su gerai atšaldyto balto sauso vyno taure. Kad būtų gaiviau, įsibėriau ledukų.

Kitą kartą bandysiu gaminti šviežias midijas. Mačiau Prismoje, tikiu, kad yra ir kitose vietose. Ir bandysiu kepti belgiškas bulvytes. T.y. tas bulvytes, kurios kepamos du kartus.

Vis dažniau aplanko jausmas, kad valgau vis skaniau ir geriau. Ir net nepalyginama su tuo, ką valgiau ar gamindavau prieš kokį dešimtį metų. Kokybė pagerėjo tiek pačių produktų, tiek patiekalų, t.y. pats maisto gaminimo procesas, arba kitaip sakant, technologija, pasikeitė. Dėl to visai neliūdžiu, o tik anksčiau tyliai, o dabar vis garsiau tuo džiaugiuosi. Ir sumažėjo apsilankymų viešojo maitinimo įstaigose. Na, neskaitant pietų darbo metu. Bet kai norisi skanesnės vakarienės, ji dažniau ateina į namus, nei mes dėl jos - iš namų. Nors pasiilgstu to ramaus sėdėjimo ir plepėjimo apie nieką, arba apie kažką svarbaus, paskui ramaus ėjimo per naktinį Vilnių namo. Be automobilio. Be galvos skausmo, kad reikia grįžti iki kažkur paliktos mašinos. Gal todėl vis dažniau man traukia sukti dviratį link senamiesčio, Serikiškių parko, Vilnelės ir Užupio. O gal tai tiesiog vaikystės ir paauglystės vietų lankymas? Kažkodėl tie prisiminimai aplanko vis dažniau. Tie iš ankstenių, dar mokyklinių, laikų. Jie tikrai buvo labai skurdūs patiekalų įvairovės prasme, nors skonis iki šiol nepamirštamas - niekas kitas taip skaniai negamino kaip mama. Bet linksmi ir gausūs išdaigų, su draugais ar su sese aplankytomis vietomis, perskaitytomis knygomis. Dabar - pats laikas nugalėti visas ankstesnes baimes, išmokti iki šiol neišmoktus dalykus, patirti naujus įspūdžius ir suprantu, kad džiaugiuosi kiekviena nugyventa diena ir metais, ir kad nenoriu grįžti atgal. Noriu gyvet šia diena ir žinoti, kad rytoj bus tik geriau. Ir nesvarbu, kad šiandien (galbūt) ne viskas atrodo taip gražu ar gera.