Žagarėliai

Mamos kepti žagarėliai man primena vaikystę ir gimtadienius, kai beveik permatomų traškių ir cukraus pudra nubarstytų žagarėlių kalnas būdavo vienas skaniausių desertų. Torto juk reikia laukti, jam reikia lėkštės ir pan., o žagarėlį pasiimi į ranką ir jis akimirksniu dingsta. Aišku, jei kur pakeliui nenukrenta, nes lūždavo vos paėmus į ranką - tokio plonumo ir trapumo buvo mano vaikystės žagarėliai. Vos spėjau nufotografuoti likučius, taip greitai jie buvo suvalgyti.

Tešla labai paprasta:
1 kiaušinis
6 tryniai
1 v.š. be kaupo grietinės
miltai (tiek, kad neliktų prie rankų ir gerai minkytųsi)
aliejaus kepimui (priklausomai nuo keptuvės dydžio, bet užtenka, kad aliejaus būtų 1,5 cm)
cukraus pudros pabarstymui

Į tešlą nedėjau nei druskos, nei cukraus. Išminkiau kietą tešlą, net rankas paskaudo. Pusvalandį palaikiau šaldytuve. Kočiojau labai plonai, tešlą dar padaužydavau kočėlu. Supjausčiau stačiakampiais, stačiakampį įpjoviau per vidurį ir pervėriau. Dariau visus skirtingus - plačius ir trumpus, ilgus ir siaurus. Norėjau pažiūrėti, kaip geriau. Pasirodo, kad gerai iškepa visi, gal tik lengviau susitvarkyti su vidutinio ilgio ir pločio žagarėliais.
Iškepusius sudėjau ant popieriniu rankšluosčiu išklotos lėkštės, kad nuvarvėtų aliejaus perteklius, tai riebalų nesijautė.
Buvo suvalgyti tą pačią dieną.