Berlynas, berlynalė, Bartas ir brunch'as ... ir kitų tautų maistas

Vos tik spalio mėnesį AirBaltic paskelbė apie tiesioginius skrydžius į Berlyną, puolėm pirkti bilietų ... Pradžioje turėjome skristi trise, vėliau, pasikeitus aplinkybėms, likome dviese. Nepaisant to, kad keliskart keitė skrydžio laiką, apmokestino check-in'ą (vienam keleiviui - 5 eurai) oro uoste, kelionė buvo trumpa ir lengva - su lietuviškais laikraščiais, "Saulėlydžiu" iš dukters dažniausiai skaitomų knygų lentynos, ir nežmonišku karščiu (bendrakeleivių veidais tekėjo prakaitas, o man patiko, kad buvo šilta :)).
Jaučiu nostalgiją Berlynui, kur gyvenau su mažąja beveik dvejus metus. Buvo intensyvus, sunkus, gražus ir įsimintinas mano gyvenimo periodas. Tad visad malonu sugrįžti ten, kur kurį laiką buvo namai, kur dirbta, eita į darželį, sportuota, pažinta daug naujų įvairių tautų ir kultūrų žmonių.
Iki šiol yra likę draugų, kuriuos gera matyti, kalbėti, prisiminti ir pasvajoti. Man patinka klejoti po miestą be žemėlapio, žinoti metro ir autobusų maršrutus, prisiminti mėgiamus patiekalus ir parduotuves, kavines. Savaitgalis sutapo su jubiliejine 60. Berlinale - tarptautiniu kino festivaliu, kurios žiuri nare kažkada buvo ir Ingeborga Dapkūnaitė. Ta proga apsilankėme Šarūno Barto filme "Indigene d'Eurasie", į anglų išversta kaip "Eastern Drift", o kaip tautiečiai verčia dar nežiūrėjau, nes norėjau išlikti sąžininga sau (įspūdžių prasme).
Filmas - niūrus. Toks tikras lietuviškas, depresiją keliantis filmas, kuris pasakoja apie nelaimingą, nesėkmingą nusikaltėlio (narkotikų prekeivio) gyvenimo epizodą. Veiksmas vyksta Paryžiuje ir Prancūzijoje, Vilniuje, Maskvoje ... Jei mes save pasauliui pristatome tokiais filmais, kur tik nusikaltėliai, narkotikai, prostitutės, purvas, keiksmai, mažai šypsenų, tai pasidaro labai liūdna. Filmas ištęstas, lėtas, nuo pat pradžios žinai, kad tam veikėjui blogai baigsis, o jo kelionė iki tos pabaigos labai greitai tampa neįdomi. Na, čia tai filmas, o kur dar kūrybinės grupės prisistatymas ar pasisakymas, net nežinau, kaip tą pavadinti. Nors salė buvo pilna, filmo pabaigos daugelis ir nesulauke. Žmonės nekantrūs, savo nuomonę labai aiškiai parodė, išeidami iš kino salės. Mes pabaigos sulaukėme, bent jau filmo. Ką kalbėjo filmo kompozitorius jau nebeišgirdome, pakako režisieriaus palemenimų, prodiuserės pakalbėjimų. Na, geriausią įspūdį paliko aktorė, kurios kalba bent jau skambėjo entuziastingai, žvaliai, ko lietuviams labaaai trūko. Kodėl negali pakalbėti kaip žmonės, kurie didžiuojasi tuo, ką daro, iš kur kilę, o ne kalbėti lyg atsiprašinėtų už tai, kad buvome mes toje sovietų imperijoje, todėl va ir realybė mūsų tokia, kokia ji yra. Čia gal taip ir sutirštinau spalvas, bet kad vaizdelis iš tiesų buvo ne koks ... Patikėsiu, jei kritikai negailėjo gerų žodžių. Čia, kaip sakoma, tebuvo balsas iš publikos.

Berlyne man patinka sekmadieniai. Ir sekmadieniniai brunch'ai. Brunch - tai breakfast ir lunch, t.y. du viename. Pradedi pusryčiauti, o baigi pietauti. Populiaru susitikti su draugais, giminėmis, švęsti gimtadienius ir valgyti brunch'ą. Kainos įvairios, mačiau nuo 9 iki 13 eurų, įskaitant gėrimus arba ne. Paprastai trunka iki 13 val. ar ilgiau.
Šį kartą brunch'ui pasirinkome Prenzlauer Berg rajoną. Aš jį lyginu su Užupiu. Tai Rytų Berlyno rajonas, po Berlyno sienos griūties išgyvenantis renesansą - kapitališkai renovuojami namai, nuomos kainos kyla, keliasi jaunos ir progresyvios šeimos. Daug kavinių, restoranų, barų. Kulturbrauerei. Alternatyvaus jaunimo. Bioparduotuvių. Užėjome į pirmą pasitaikiusią vietą, kuri siūlė brunch'ą - į itališką Trattoria kur pasitiko itališkai/ vokiškai kalbantys juodaplaukiai tamsūs italai. Kaina - 9 eurai asmeniui (be gėrimų), ir gali valgyti iki 16 val. Jei tik yra noro tiek laiko bendrauti ir būti. Niekas niekur neskubina, nevaro. Meniu - viskas nuo užkandžių, salotų, iki karštų patiekalų ir desertų. Ar reikia paminėti, kad tiesiog privalu buvo paragauti lazanijos ir tiramisu? Na, ir visa kita: kepti šalti baklažanai, paprikos, cukinijos. Itališkai vokiškos salotos - tiek šviežių daržovių, tiek virtų. Kepti kalmarų žiedai, vištos blauzdelės ir kumpeliai, maltos mėsos kukuliai pomidorų padaže, pasta (vamzdeliai), ryžiai ir t.t., visko net ir neperagavau. Tiramisu tiesiog tirpo burnoje, sausainiai neper sausi ir neper šlapi. Tiesiog tokie, kokių reikia. Draugė atsiuntė receptą, bandysiu gaminti. Kažkada jau bandžiau, bet gavosi pernelyg šlapias. Nors ir skanus.
Čia mobiliu darytos mūsų kavinukės nuotraukos: viduje, ir iš lauko:



Aš visad maniau, kad lazanijos įdaras turi būti storesnis, o čia atrodė, kad lakštai dedami vienas ant kito, be jokio įdaro, o įdaras pilamas kaip padažas ant viršaus. Bet skanu, nebūčiau patikėjusi. Reikės pasižvalgyti internete itališkų lazanijos receptų ...

Vos atskridus labai norėjau suvalgyti kebabą. Tikrą kebabą su visais padažais ir salotomis. Ir būtinai atsigerti ayrano (jogurto gėrimas). Pasiilgstu paprasto kebabo. Bandžiau valgyti kartą prie Kauno, paliko slogų įspūdį, tad norėjosi jį pagerinti. Berlynas tam puikiausiai tiko. Puikus karštas greitas maistas vos už 2,50 euro. Skanu. Ir daug salotų :). Mėgstu turkišką duoną. Jos visad duodavo prie salotų užeigoje, kur pirkdavome salotas išsinešti pietums. Gal nelabai sveika ją valgyti kiekvieną dieną, bet retkarčiais skanu.

Vakarienei - tradiciškai indų arba tailando virtuvė. Šį kartą laimėjo indų virtuvė ir aviena madras, o krevetės vindalu stiliumi. O kur dar alaus bokalas tikrame Biergartene (Prater, Kastanienallee) ... Tad iki kito karto, tschüss!