Risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis ... emocijos, jausmai

Ašaros, juokas, liūdesys, džiaugsmas ... tai emocijos, kurios tokios įprastos ir gali labai paprastai keisti viena kitą. Čia džiaugiesi, čia liūdi, čia juokiesi, čia verki ... Nežinau kaip kitiems, bet man (žmonės sako) visos emocijos matosi ant veido. Kaip tauta sako, 'ant kaktos parašyta'. Šiandien išklausiau, kad atrodau romantiškai, kad tuoj verksiu, kad ... na žodžiu, skaitė kas ką nori ir panašu, kad beveik tiesą. Ar nuo to man sunkiau? Taip. Bet iš kitos pusės, nereikia apsimetinėti. Bent jau prieš savus. Prieš mylimuosius ir draugus. Prieš bičiulius ir pažįstamus.
Dar yra pyktis. Yra gailestis. Sau ir kitiems. Nemėgstu gailesčio. Ypač kitiems. Noriu mylėti, nekęsti, džiaugtis, liūdėti, nekęsti ... bet ne gailėti. Dar yra kaltės jausmas. Kaltės prieš vaiką, kad skiri mažai dėmesio. Kad baudi, nors turėtum suprasti ir atleisti. Kad myli per daug ir lepini. Kad bandai būti griežtas, nors norėtum būti atlaidus. Dažnai pagalvoju, kad gyvenime mokomės tokių keistų dalykų, kaip matematika, kalbos, chemija ir pan., bet niekas niekur, t.y. nei mokykloje, nei universitete, nemokė, kaip gyventi šeimoje, kaip auklėti vaikus, kaip išlaikyti balansą tarp griežtumo ir meilės, atlaidumo ir bausmės. Kaip būti mama ar tėčiu ir tuo pačiu drauge/ draugu. Aš visad laikiausi nuomonės, kad vaikui reikia leisti viską išbandyti, kas yra nepavojinga gyvybei, nekenksminga sveikatai ir šiaip, įdomu. Vis pagalvodavau, jei aš noriu ledų ar miego, ar šokti, juk neprašau kieno nors leidimo, o tiesiog darau. O vaikai, jie juk priklausomi nuo mūsų, nuo suaugusiųjų, jiems reikia leidimo, reikia pinigų, reikia nugalėti tiek visokių apribojimų, kad paskui kyla klausimų, ar iš viso aš dar to noriu ar ne.
Pavydas. Keistas jausmas. Tikriausiai visi jį patyrė. Vieni vaikystėje, kiti paauglystėje, kiti gal tik sulaukę brandos. Nežinau, ko paprastai žmonės pavydi, bet kai susiduriu ir pasikalbu su kitais matau, kad tai labai įvairiapusis ir daugialypis jausmas, kurį skirtingi žmonės išgyvena labai skirtingai. Ar galima pavydėti to, kas tau nepriklauso? Gal ... Gal tiesiog trokšti to, ko negali turėti, bet tikrai nelinki kitam blogo vien todėl, kad pats to neturi. Pavydi 'baltai', t.y. imi pavyzdį ir to nori, ir tiesiog galvoji, kaip tą paiekti. Juk tada tikrai nenori atimti kažko iš kito asmens.
Kažkaip dauguma apie pavydą kalba, kai susiduria meilės ar karjeros vingiuose ar laiptuose. Ar galima pavydėti kito žmogaus? Sako, kad galima. Bet kaip galima pavydėti to, kas tau nepriklauso, niekad nepriklausė, niekad nepriklausys. Jei susitari su kažkuo gyventi, tai juk nereiškia, kad jis yra 'tavo', tavo nuosavybė. Kaip ir tu netampi kažkieno daiktu ar priklausiniu. Aš visad maniau, kad esu nepavydi. Dabar pačiai juokinga, nes išlenda tada, kai mažiausiai tikiesi. O juokingiausia, kad pavydžiu to, ko niekad negalėsiu turėti, net jei ir labai stengčiausi. Na gerai, galėčiau (galbūt), jei iš esmės pakeičiau savo gyvenimą, tiesiog kardinaliai. Ir kita to gyvenimo dalis norėtų to paties. Na gerai, gal ta dalis norėtų to paties bet ne su manimi. Kaip atspėti? Paklausti? O jei meluos? Darosi visai nelinksma ... Tad kol ašaros neplūsta, kol gyvenimas gražus, nors jau pusė nugyventa, kodėl nepasigražinus sau penktadienio vakaro?

Šiandien buvo risoto su žuvimi ir jūros gėrybėmis. Receptą kažkada radau vokiško interneto platybėse (nuoširdžiai myliu vokiečių kalbą).

Reikės (2 asm.):

apie 175-200 g ryžių (apvaliųjų, skirtų risoto)

žuvies (menkė ir lašiša)

žuvies sultinio (lašišos)

midijų (ėmiau iš stiklainio, konservuotų)

vyšninių pomidorų (man patinka daugiau, tai ėmiau kokius 6-8)

sviesto

alyvuogių aliejaus

1 svogūnas

petražolių

druskos

pipirų

100 ml balto sauso vyno

sūrio (Džiugas ar parmezanas)

Gaminti yra labai paprasta.
Aliejaus ir sviesto mišinyje pakepinu smulkiai pjaustytą svogūną, suberiu ryžius. Kai ryžiai tampa skaidrūs, pilu vyną, laukiu kol nugaruos, tada pilu sultinį ir primažinusi ugnį troškinu apie 20 minučių, kol ryžiai tampa mėgiamos kondicijos. Kol troškinasi ryžiai, pasiruošiu žuvį. Aš ją lengvai apverdu. Turėjau lašišos ir menkės. Beje, lašišos sultinio turėjau iš anksčiau, užsišaldžiusi. Apsimoka pirkti lašišos galvas, virti iš jų sultinį, išsirinkti valgomas dalis - pigu ir skanu, kaip tik risoto variantas. Kai ryžiai tampa valgomais, sukrečiu žuvį, ketvirčiais supjaustytus pomidorus, petražoles, sviesto gabaliuką (jei noriu), midijas, viską išmaišau ir palaikau, kad skoniai susimaišytų. Visad pamirštu, bet man kitas didysis valgytojas primena, kad reikia įdėti sūrio. Kitais kartais dar dėdavau krevečių. Mažų ir didelių. Tos tigrinės suteikia grožio (bent jau man), ir patiekalas tampa daugiau nei vakariene. Tampa romantika ir egzotika. O balto vyno taurė su risoto yra nepakartojama vakarienė. Ypač jei ji - su geru draugu. Na, nuotraukos darytos su mobiliu telefonu, nes fotoaparato akumuliatoriai išsikrovė. Penktadienis, nors ir ne trylikta ...

Artėja valentino diena. Siaubas. Visa media vėl sureikšmins tą dieną kaip ir prekybos centrai ir kiti komersantai. Kiek kartų mes artimiesiems sakome, kad mylime juos? Esu tikra, kad per mažai. Na gerai, gal vienam žmogui ir sakome, bet ar visiems sakome, kuriems norėtme tą pasakyti? Aišku, kad ne. O gėlių dovanojame ar dėmesį rodome pakankamai dažnai? Ne. Pagalvoju kartais, kokiomis progomis perkamos gėlės? Už kažką dėkojame, sveikiname kokia nors proga, jaučiamės kalti, atsiprašome, džiaugiamės kartu ... O kodėl nepadovanoti todėl, kad yra penktadienis, kad šiaip žiema, nyku ir nuotaiką pakeltų ... Malonu, kai gėles įteikia ir ką nors gražaus pasako. Kam reikalingos gėlės numestos kampe? Ar tai parodo dėmesį? Ar pirštu akivaizdžiai priekaištauja?