Gėlės ... gražu

Kada paskutinį kartą gavau gėlių? Šiaip, lyg ir be progos, lyg ir su. Net keista, kad per vieną mėnesį, kai nėra nei vardadienio, nei gimtadienio, ir netgi ne Valentino dienos proga, gėlių gavau du kartus. Pirmasis paliko daugiau nuosėdų nei džiaugsmo. Aišku, pati kalta. Tad vistiek buvo malonu.

Antruoju atveju gavau štai tokias rožiniai violetines lietuviškas tulpes.

Spalva tokia, kad derėtų prie šio blog'o. Kad nuotaiką pakeltų, kad mažiau savęs gailėčiausi, kai kiti skriaudžia :). Nemaniau, kad vieną dieną gali visi lipti ant galvos taip, kad neatlaiko nervai. Pasirodo, gali. Maniau, kad esu tvirtesnė. Klydau. Tą dieną tikrai tokia nebuvau. Bet matyt turi būti tokia diena, kai mažiau sekasi, kai maži nesklandumai susikaupia ir tampa dideliu liūdesiu.

Tai buvo penktadienį. Ir dar ne 13, nors 13-ka - geras skaičius ir man jis yra laimingas. O šeštadienį gavau gėlių. Pakėlė nuotaiką. Ypač todėl, kad nesitikėjau. Aš pati būčiau, matyt, kokį šokoladą nupirkusi. Banalu, bet skanu, jei tai koks nors ypatingas. Kaip toks belgiškas su skrudintomis sezamo sėklomis, sūdytomis pistacijomis juodame šokolade. Nerealus skonis. Saldu, kartu, sūru. Suvalgai plytelę ir kokią valandą tas skonis lieka burnoje, kol neišsisklaido.

Kaip ir prisiminimas. Šokolado. Žiūrėto filmo. Skaitytos knygos. Girdėtos dainos. Atostogų. Romantiško vakaro. Sunkaus žygio į kalnus. Ramaus poilsio prie jūros. Šlapaus baidarių žygio. Pirmo kūdikio šypsnio. Pirmo žingsnio. Ištarto tėtė ir mama (būtent tokiu eiliškumu!). Neišsipildžiusios meilės. Sudaužytos širdies. Atsisakytų progų. Išbandytų avantiūrų.

Ar viską pamirštame, ką norime pamiršti? Ar viską prisimename, ką turime prisiminti? Ar viską atleidžiame, ką norėtume atleisti? Kažkaip pagalvojau, kad atsimenu per daug, kad gal nemoku atleisti. Ir viena draugė išmintingai pasakė, kad negalima atleisti, jei tavęs neatsiprašo. O atsiprašyti irgi reikia mokėti. Juk tiesa, kad lengviau atleisti, nei pamiršti. O jei nepavyksta nei tas, nei kitas. Kaip tada?