Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu

Kas gali būti geriau už dukros skaitomus garsiai rašinėlius, pasakėčias ir kitus kūrybinius darbelius. Ypač, kai gaminu vakarienei jos mėgiamius vištos sparnelius su medumi ir sojos padažu, o ji dalinasi dienos įspūdžiais, kartojasi namų darbus, skaito angliškus tekstus ar savo rašinėlius, atpasakojimus ar dialogus. Taigi, šiandien klausiausi pasakojimo apie muzikinę dėžutę.

"Muzikinė dėžutė"

(iš dukros mokyklinio sąsiuvinio)

Nežinia kur, nežinia kada, gyveno žmogus, kuris buvo labai vienišas. Tiksliau, kitiems jis atrodė keistas, užsisklendęs ir vienišas. Iš tikrųjų, kas žino. Neturėjo jis nei draugų, nei šeimos. Per dienų dienas jis sėdėdavo savo dirbtuvėse, paraitotais rankogaliais, akiniais ant nosies galo, pieštuku už ausies ir tepaluotais pirštais, krapštydavosi prie dalių, dalelių, įvairiausių sraigtų ir sraigtelių. Turėjo jis sukonstravęs daug įvairiausių prietaisų. Aš buvau pirmasis.
Kaip žmonės skaičiuoja metus, skaičiuoju ir aš. Tik skaičiuoju kitaip. Mano pirmoji gyvenimo diena išaušo, kai mano Žmogui buvo penkiasdešimt dveji. Jis atsitiktinai sujungė muzikinį prietaisą, kuris buvo vadinamas sinktetu, balerinos figūrėlę ir seną raižytą dėžutę. Pasukęs sraigtelius, išgirdo nuostabią melodiją. Savo išradimą jis pavadino muzikine dėžute.
Nuo to laiko aš stovėjau ant medinės palangės ir stebėjau savo Žmogaus gyvenimą. Po manęs jis pradėjo konstruoti viską, kas įmanoma ir tai užsidirbti pragyvenimui. Miestelyje buvo daug meistrų, bet žmonės žinojo, kad norėdami geriausio turėjo kreiptis į mano Žmogų. Visi žinojo šią frazę: "Nori nepakartojamo ir genialaus, eik pas senąjį Odės gatvės meistrą". Ir jie eidavo. O manasis meistras nieko neklausdamas, užsakymą atlikdavo per tris dienas.
Aš buvau jo vienintelis draugas, šeimos narys. Senasis nesuprato, ką aš mąstau, bet suprato, kad jaučiu. Tik aš žinojau apie jo dukrą, atimtą iš jo, kai buvo kūdikis, nuvežtą nežinia kur. Tik aš mačiau, kaip, pasinėręs į nevilties liūną, jis tris metus nieko nedarė, tik gėrė. Aš savo muzika pastačiau jį ant kojų. Aš su juo kentėjau nuosmukius ir švenčiau pakilimus. Aš buvau su juo tą vakarą, kai ūžavo vėjas, siaubinga audra niokojo miestelį. Kai staiga į mūsų namo stogą atlėkė deganti medžio nuolaužą. Kai ta pati nuolauža savo ugnimi užkrėtė kilimą, grindis, stalus ir kėdes, visa, kas degė. Tik aš mačiau, kaip genialusis Odės gatvės meistras degė gyvas siaubingose liepsnose. Ir tik aš, aš vienintelis, degiau kartu su juo.

*****

Vištos sparneliai su medumi ir sojos padažu

Reikės:

vištos sparnelių (ėmiau vieną pakelį)

3 česnako skiltelės

3 v.š. medaus

4 v.š. sojos padažo

čili prieskonių (sausų ar šviežio čili pipiro)

Įkaitinau keptuvę, įpyliau gero alyvuogių aliejaus šaukštą ir sudėjau supjaustytus vištos sparnelius. Aš pjaustau į tris dalis, mažiausios net nekepu, nes valgyti nėra ką, o vietą keptuvėje užima. Aš tas mažąsias detales panaudoju sriubai (ačiū mano draugei I. už idėją, nes paprastai išmesdavau :)). Kepinu, kol gražiai apskrunda, beveik į pabaigą įdedu išspaustą česnaką (anksčiau dėdavau pjaustytą). Kai sparneliai jau iškepę, jei yra aliejaus perteklius, jį nupilu. Tada dedu medų, kai ištirpsta, pilu sojos padažą, barstau čili prieskonius. Sumažinu ugnį iki vidutinės ir vartydama kepu, kol padažas sutirštėja ir "apvelia" sparnelius. Anksčiau pabaigoje barstydavau sezamo sėklas, šį kartą tiesiog pamiršau. Lėkštėje atrodė maždaug taip:

Skonis toks saldžiarūgštis, kartais būna ir aštrus. Kai norisi aštriau, dedu daugiau čili, bet taip dariau jaunystėje. Žodis "aštru" dabar tampa aštru jau anksčiau, nei kadaise ... Pasirodo pripranti ir prie mažiau prieskonių, gal net skonį geriau jauti. Ypač svyravimą tarp poskonių.