Prancūzija: foie gras, baguette, vynas ... ir meilė

Šiandien, važiuojant į mokyklą, dukra paklausė, ką galima papasakoti apie Prancūziją (pasirodo, reikėjo pasiruošti klasės valandėlei). Napaleonas, Paryžius, Notre Dame, Šartro katedra, Vaterlo, Versalio rūmai, monarchija, Provansas, vynas, foie gras ir baguette ... ir nostalgiški atostogų prisiminimai ...

Aš visad laukiau kelionės į Prancūziją. Kai sėdi į mašiną, įsimeti miegmaišius, palapines, minimum drabužių, būtinai žemėlapį ir važiuoji iš anksto susidėliotu maršrutu. Na, jei tas susidėliotas maršrutas yra žinojimas, kiek turime dienų, ką norime pamatyti ir kur, kada (bent apytiksliai) reikėtų būti, tai tokį planą turime visada. Šiais metais nepatingėjome ir įsigijome GPS įrangą, tad šturmanui (t.y. man) šįkart net važiavimas buvo atostogos.

Trumpą informaciją mums suteikė lonely planet internetu pdf formatu įsigyta skirtingų regionų informacija. Beje, labai nesudėtinga, išsirenki jų puslapyje, kokių regionų reikia, sumoki kreditine kortele ir gauni dokumentą el. paštu. Žodžiu, lastminute variantas, kaip pasisemti informacijos. Ir dar, pakankamai pigu, nešiotis lengva, nes regioną susilankstai, sudedi į kišenę - ir viskas, ir praktiška, knygos pirkti nereikia, informacija nepasensta.
Antrą kelionės dieną supratau, kad man visai nerūpi pamatyti kuo daugiau, aplankyti muziejus ir sužinoti istorinių faktų. Visa tai gavom iš lonely planet vadovo, skaitytų knygų, be to vyras domisi istorija, tai užkamšė ar papildė mano istorijos žinias (bent jau tam kartui). Man tapo staiga akivaizdu, kad įdomiausia dalis - tai gastronomie. Tai valgymo kultūra, patiekalai, vynas.
Tai foie gras, baguette, camembert, brie, roquefort, crepes, moules, o šalia jų sidras (nepainiokime su tuo, ką gamina tautiečiai), vynas, šampanas ir visos įmanomos jų variacijos.

Apie tai, kaip valgomas delikatesinis žąsų ar ančių kepenėlių paštetas Foie gras, kaip derinamas maistas su vynu, kada kas valgoma ir kaip aš nerašysiu, rašau apie tai, ką man paliko Prancūzija.

Apie vakarienę kempinge, kai po įspūdžių pilnos dienos atsidarai vyno butelį ir mėgaujiesi vakaru, kai Foie gras tepi ant kvepančios traškios bagetės, kai nuo camembert intensyvaus skonio ir kvapo užima tavo kvapą ir ieškai, kas ir kur taip 'smirda', kai supranti, kad nereikia nei baltų staltiesių, nei kėdžių, kad užtenka mylimo žmogaus, ramių pokalbių prie vyno taurės ir paprasto tikro maisto.

Buvo ir restoranas ant įlankos kranto. Ten valgėme moules su bulvėm fri. Vienas ėmėm "Moules ou poivres", o kitos - su mėlynuoju sūriu. Viską lydėjo nerealioji baguette, bulvytės ir šaltas gaivus baltas namų vynas.

Apie baguette tikriausiai galėčiau kalbėti nesustodama tris dienas, o per dvi savaites tapau priklausoma. Prabusdavau su viena mintimi, kaip aš ją valgysiu su camembert sūriu... Nerealu.... dabar net prisiminti gera. Bet kažkodėl man gimtinėje toks noras nekyla, jau geras pusmetis praėjo, o šito sūrio nepirkau. Gal dėlto, kad baguette čia tik 'prancūziškas batonas', o gal tiesiog todėl kad atradau kitokį maistą... (apie metų atradimu kitą kartą).

Crepes neišbandyti tiesiog sąžinė neleido. Bretanėje populiarūs tiek crepes (iš kvietinių miltų), tiek galette (iš grikinių miltų), mes pasirinkome tradicinį variantą (mane atbaidė mano asmeninė patirtis, kai bandžiau kepti grikinius blynus, tada ir supratau, kad jie - ne man).

Crepes au miel (su medumi)

Crepes aux framboise (su braškių uogiene)

Crepes valgėme Saint-Michel'yje La Sirene creperie, mūsiškai blyninėje, po to, kai pasitariau su gerąja lonely planet :). Štai kaip atrodo ta senoji abatija Le Mont Saint-Michel, kuri atsilaikė ir prieš britus:

Apie tai, kiek vyno išgėrėme, kokio ragavome tikriausiai galėčiau dar ne mažiau parašyti. Apie tai, kaip lankėmės cognac namuose, degustavome champagne turizmo ofise, kokių maison du vin pravažiavome, apie vynuogynus, Bordeaux, vandenyną - į vieną puslapį nesudėsiu.