Mėgstu kiną. Mėgstu filmus žiūrėti kino teatre. Aišku, dabar nebe taip kaip vaikystėje, kai išeini su sese visai dienai ir tūnai kino teatre. Kai bilietai kainavo juokingai mažai. Man į kiną nueiti kompanijos nereikėdavo. Juk eini žiūrėti filmą, o ne bendrauti. Be to, turi pakankami laiko gyventi tuo, ką matai. Priimti ar nepriimti. Pasitari, pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ... pati su savimi. Taip buvo anksčiau. Anksčiau ir laiko suvokimas buvo kitas. Ir laiką skirstydavai kitaip. Juk susitarti reikėjo tik su savimi.
Dabar einu rečiau. Arba visai retai. Guy Ritchie filmas apie legendinį Šerloką Holmsą (Sherlock Holmes) buvo ta reta išimtis ir malonumas. Ir staigmena tiek man, tiek mano draugei gimtadienio proga. Ar būčiau kada pagalvojusi, kad ėjimas į kiną gali būti staigmena ir dovana gimimo dienai. Ne. O pasirodo, gali. Ir proga prasieiti šaltą žiemišką vakarą. Kartu patirti kažką. Tas kažkas, tai nauji įspūdžiai, naujas požiūris į seną personažą. Arba tiesiog turėti naują temą pokalbiui. Ypač, kai per metus mataisi taip retai, kad gali suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Aš užaugau su Šerloku Holmsu. Su Erkiuliu Puaro, mis Marpl. Aš ir dabar juos skaitau. Ir atrandu kažką naujo. Arba tiesiog pabūnu su gerais senais draugais. Su kuriais jauku, pažįstama ir artima. Ypač dabar, kai gyvenimas kasdien atneša siurprizų, tiek malonių, tiek ne. Kai galva nenori nei darbo, nei rimtų skaitymų. Kai svajoji apie atostogas prie jūros su knyga. Tada bendrauju su šiais senais draugais.
Iki šiol filmas apie Šerloką Holmsą, tai klasikinis rusų pastatymas. Kur Šerlokas Holmsas ir daktaras Vatsonas tikri angliški džentelmenai, kur galioja aiškios mandagumo, gero elgesio, ar tiesiog 'džentelmeniškos' taisyklės. Visi kiti filmai būdavo kažkas neišbaigta, ne taip, kaip turi būti.
Na, šis naujasis filmas mane nustebino. Ne ta prasme, kad nesitikėjau to pamatyti. Juk žiniasklaida rašė, kad jis kitoks ir pan., ir t.t. Nustebino ta prasme, kad man patiko. Linksminausi nuo pirmo kadro iki titrų. Ir man patiko toks Šerlokas Holmsas. Kaip mano draugė įvardino, 'rokeriškas'. Man jis - žmogiškas, su savo silpnybėmis, sąžinės kompromisais, galintis kažką įsimylėti ir nešioti tą jausmą ilgus metus. Toks gerietis 'blogiukas', nevengiantis apgaulės (vien ko verti jo turimi visrakčiai), muštynių ar bokso, ėjimus galvojantis tiesiog eigoje. Kai paprastai rodo muštynes juk negalvoji, kodėl daromi tam tikri smūgiai. Na, tiesiog nespėji sekti ir visko sugaudyti. Čia netgi parodo metodiką ir pagrindimą, kodėl tam tikras smūgis bus daromas. Na, pvz. smūgis į kepenis alkoholio nevengiančiam žmogui gali jį 'atjungti' ilgam. X smūgis turės poveikį Y, sugis per n dienų, o pilnai pasveiks per m mėnesių. Ir dar viskas pademonstruojama lėtai, o tik paskui kaip tai atrodo realiu laiku. Na, super. Ne todėl, kad mėgčiau smurtą ar muštynes. O todėl, kad tos muštynės atrodo visai logiškos ir turinčios konkretų tikslą. Čia matyt penas mano racionaliam protui.
Džiugu, kad atsiranda tokių filmų. Ironiškų, nebijančių į knyginį personažą pažvelgti kitaip. Jei ne istoriniai rūbai, tas veiksmas galėtų vykti šiomis dienomis. Juk masinio naikinimo ginklas, manipuliacija žmonių grupėmis, valdžios siekimas aktualūs ir dabar. Kai vis dažniau kalbama apie valdžios viešuosius ryšius, 'juodąsias technologijas' rinkimų metu, opoziciją ir poziciją, šis filmas atrodo savo vietoje ir savu laiku ... Kada bus kitas?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą